Jau seniai aišku, kad tikrųjų sodininkų išstūmimas iš sodų bendrijų — tik laiko klausimas. Ką apie tendenciją statytis namus buvusiuose kolektyviniuose soduose mano profesionalūs architektai — bendrovės „Jungtinės pajėgų“ vadovas, architektas Algirdas Kaušpėdas, pasvarstęs apie kelius, kaip mums išeiti iš statybų akligatvio.
Pasak A.Kaušpėdo, namai — didelė vertybė. Gyventi jaukiuose namuose, tinkamoje aplinkoje — reiškia turėti daug didesnių galimybių gyventi laimingai. Tačiau Lietuvoje dar tik formuojasi gyvenimo stiliaus ir namų statybos tradicijos. Per pastarąjį dešimtmetį buvo ir yra tebeieškomas atsakymas į klausimą — kokie turėtų būti lietuviški namai. Noras bet kokia kaina pasistatyti privatų namą — dar ne viskas.
Daugelį metų individualių gyvenamųjų namų projektavimas ir statyba buvo palikta besistatančiųjų saviveiklai ir savivalei. Žmonės blaškėsi nuo „Santa Barbaros“ arkadų iki šešiaaukščių silikatinių monstrų. Pasak architekto, šiuolaikinė architektūra Lietuvos anaiptol nepuošia: nei paneliniai daugiabučiai, kolektyviniai sodai, kolūkių gyvenvietės, nei juos pakeitę atgimimo laikų namai pabaisos.
Nutrūkusi statybos tradicija. Keliaudamas po Vakarų Europos šalis architektas sakė pastebėjęs dėsningumą, kad kiekvienos šalies istorija glaudžiai susijusi su gyvenamosios statybos tradicijomis. Šalys, kuriose nebuvo didelių istorinių kataklizmų, turi harmoningesnį ir organiškesnį gyvenamosios architektūros paveldą. Ten, kur tautų istorija rutuliojosi tolygiai, gyvenamųjų namų statybos būdai ir architektūros tradicijos iš esmės nesikeitė. Todėl, pavyzdžiui, šveicarai ar austrai šiandien gyvena tokiuose pat namuose kaip ir prieš šimtą metų. Pasikeitė tik inžinerinė įranga, statybos detalės.
Lietuvoje per pastaruosius šimtą metų įvyko daug ir staigių istorijos vingių, kurie labai skausmingai pažeidė mūsų krašto būsto statybos plėtrą. Sovietmetis sugriovė natūralų mūsų tautos gyvenimą ir primetė svetimą. Buvo nutraukta natūrali lietuviška gyvenamosios statybos tradicija. Į Lietuvą atkeliavo rusiškojo socializmo statybos politika.
Panelinė gyvenamoji statyba suvienodino juos, aklu gelžbetoniniu žiedu apjuosė senuosius miestų centrus. Išdygo baisūs garažų miesteliai. Kolektyviniai sodai užėmė gražiausias priemiesčių teritorijas, beveidžiai ir bedvasiai gyvenamųjų namų rajonai — didžiąją miestų dalį.
Ne viskas, kas pastatyta – vertinga. Dabar vyrauja kitas kraštutinumas — po sovietinių suvaržymų iškilo gigantomanija. Prieš penkiolika metų panaikinus individualių gyvenamųjų namų dydžio apribojimus prasidėjo namų statybos bumas. Tai sutapo ir su gyventojų rublinių lėšų nuvertėjimu. Todėl statytojai skubėjo investuoti pinigus į gyvenamųjų namų statybas, pernelyg nesirūpindami nei statinių projektais, nei kokybe. Atrodė, kad viskas, kas bus pastatyta, taps vertinga.
Iškilo anekdotiškų namų rajonai. Daugelis gyvenamųjų namų buvo pernelyg dideli, jų statybos užsitęsė arba visai įstrigo. Namų architektūra — prasta, eklektiška.
Nors ir prabėgo nemažai laiko, padėtis taisosi labai lėtai. Pasak A.Kaušpėdo, ir šiandien tebestatomi netikę namai. Man atrodo, kad reikalai negerėja todėl, kad mus slegia postsovietinis namų statytojų mentalitetas. Jis pasireiškia nevalyvumu, godumu ir prietarais. Žmonės sovietų laikais patys remontavo mašinas, batus ir butus. Patys projektavo ir statė sodo namelius, augino daržoves ir virė uogienes. Pamažu išaugo saviveiklininkų karta, kuri lyg ir mokėjo viską, bet iš esmės nieko. Deficitinė sistema suformavo godumą — imti kuo daugiau, turėti kuo daugiau, net nesusimąstant, kas tai ir kam to reikia. Sovietų valdžia laikėsi žmonių baime ir uždarumu. Informacija buvo slepiama arba sunkiai pasiekiama. Dėl nežinojimo atsirado neteisingi vertinimai ir nuostatos.
Mediniai, derantys namai. Jei ne sovietai, architektūra būtų vientisa ir tradiciška. Klimato sąlygos, vietos statybinės medžiagos ir ilgametė statybinė patirtis būtų atsijoję racionaliausius architektūrinius sprendimus. Daugelis namų būtų statomi pagal susiklosčiusį statybos kodeksą, todėl namai derėtų vienas prie kito ir sudarytų stilistinę visumą. (Nėra tokių nedarnių gyvenviečių, kur kiekvienas statosi pagal savo skonį ir supratimą, visai nesiderindamas prie kitų.)
Gyvenamųjų namų architektūra remtųsi senųjų sodybų statybos tradicijomis — dauguma namų būtų mediniai. Sunkūs mūriniai namai pas mus atkeliavo iš pietinių kraštų. Mūsų platumoje yra Švedija, Norvegija, Kanada, kur daugiausiai statomi mediniai namai.
Architektų ir inžinierių išsilavinimas, patyrimas ir europinė kultūra leistų išvengti daugelio klaidų, kurios tebedaromos šiandien. Pagaliau mes būtume buvę turtingesni — statytume iš kokybiškų medžiagų, naudotume kokybišką ir ekologišką inžinerinę įrangą.
Palyginę šiuos teiginius su šiandiena, matome, kur esame. Norėdami pataisyti dabartinę gyvenamųjų namų situaciją turėtume grįžti iš akligatvio, į kurį nuklydome. Turime grąžinti į Lietuvą sodybinio gyvenimo tradicijas, gyventi gamtoje, statyti medinius namus.
Geri ir teisingi namai. „Nesu toks turtingas kad pirkčiau prastą daiktą“, — taip mėgdavo sakyti vyresni žmonės, rūpestingai apsvarstydami kiekvieną savo pirkinį. Šis teiginys taip pat puikiai tinka vertinant namus. Pasak bendrovės „Jungtinės pajėgos“ vadovo, geriau pasistatyti mažesnį namą, bet kokybišką, nei didelį, bet prastą.
Gyvenkime tikroje gamtoje — realiame užmiestyje, gamtos prieglobstyje. Statykime namus dideliuose sklypuose užmiestyje. Namo sklypo dydis turėtų būti tiesiogiai proporcingas atstumui nuo miesto centro. Pavyzdžiui, užmiesčio sklypas, nutolęs nuo miesto centro 20-30 km, turėtų būti 0,5-1,0 hektaro. Lietuva, palyginti su Europa — mažai apgyvendintas kraštas, nes 1 kvadratiniam kilometrui Lietuvos teritorijos tenka penkiasdešimt gyventojų. Vienam Lietuvos gyventojui tenka du hektarai teritorijos, šeimai — aštuoni hektarai.
Aišku, rasti gerą sklypą — didelė sėkmė, tačiau jis visada pakels namo vertę, o brangus namas sklypo vertės nepadidins. Tai ypač pasakytina apie kolektyviniuose soduose statomus namus.
Rašyti komentarą