Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos parodų salėje iki spalio 10 veiks menotyrininkės Ievos Šadzevičienės darbų paroda „Dangaus karalystė“. Apie tai, kaip gimė sumanymas sukurti ši darbų ciklą, kas slepiasi po grakščiais akvarelės, tušo ir plunksnelės potepiais į Alfa.lt klausimus atsako darbų autorė – I. Šadzevičienė.
Kas privertė menotyrininkę paimti į rankas teptuką?
Viskas atvirkščiai: esu baigusi Kauno dailės gimnaziją ir visada maniau, kad būsiu dailininkė, bet studijuodama pamėgau meno istoriją ir, kol mano bendraamžiai tik sprendė, kuriuo keliu pasukti, aš tvirtai žinojau, kad tapsiu menotyrininke. Piešimas mano gyvenime visada užėmė labai svarbią vietą, bet anksčiau piešdavau tik sau, rimtų darbų nesiėmiau. Nuo mokyklos baigimo jau prabėgo dešimt metų ir pajutau norą sukurti ką nors rimto. Ridley Scotto filmas „Dangaus karalystė“ mane taip sukrėtė, kad negalėjau nepiešti.
Gal toks „lūžis“ susijęs net tik su filmu, bet ir kitų gyvenimiškų aplinkybių sutapimu?
Pati apie tai kartais pagalvoju. Kai pradėjau šį ciklą, gyvenau Amerikoje. Buvimas toli nuo namų, artimųjų, draugų paaštrina emocijas.Trūko šilto ir nuoširdaus bendravimo – tai galėjo paveikti mano norą kurti.
Jūsų kūriniuose daug rytų kultūros simbolių. Koks jūsų santykis su šia kultūra?
Rytų kultūra man dvelkia egzotika ir savitai žavi. Nesu buvusi nė vienoje musulmoniškoje šalyje, tik dabar planuoju kelionę į Tunisą. Teko matyti interviu su Riddey Scotto, kuriame jis pasakojo, kad savo filme galbūt jam nepavyko atkurti tikrojo XII a. Jeruzalės vaizdo, bet jis vaizdavo šį miestą tokį, kokį matė Versalyje eksponuojamuose to laikmečio menininkų darbuose.
Ar ilgai dirbote prie „Dangaus karalystės“ ciklo?
Taip, ilgai. Nupiešusi pirmąjį paveikslą „Viltis“, maniau, kad jis bus pirmas ir paskutinis, bet paskui pajutau nenumaldomą norą šį darbą tęsti. Mane įkvėpė filmas „Dangaus karalystė“– užtekdavo žvilgtelti į keletą kadrų ir jau žinodavau, koks bus kitas piešinys. Žinoma, filme rodomi vaizdai nebuvo vienintelis įkvėpimo šaltinis, kai kurias paveikslų detales komponuodavau vadovaudamasi nuojauta. Vieną piešinį piešdavau apie porą mėnesių, bet tik tada, kai turėdavau laiko.
Ar jūs pati išskirtumėte iš ciklo „Dangaus karalystė“ kurį nors darbą?
Man mieliausias paveikslas „Viltis“, gal todėl, kad tai buvo pirmasis darbas.
Ar ciklo darbų simbolių kompozicijose slypi kokios nors paslaptys? Kas svarbiau – simbolių prasmių darna ar detalių kompozicija?
Man buvo svarbu, kad kūriniuose būtų harmoninga kompozicija, detalės derėtų tarpusavyje. Kaip ir minėjau parodos atidaryme, vienas mano siekių – Tolimųjų Rytų istorijos ir mano šeimos istorijos derinimas. Mano vyro giminės herbo simboliai įpinami į piešinius ir taip atsiranda dar vienas glaudus ryšys. Darbuose stengiausi atspindėti tai, ką kūrė to laiko menininkai. Tai lyg tam tikra kelionė laiku. Čia atsiskleidžia mano, kaip menotyrininkės, požiūris, juk kiekvienos kultūros ištakose buvo savitai nuostabių dalykų. Mano darbai – lyg bandymas sujungti šiuos dalykus.
Kaip ir literatūros, taip ir dailės kūrinys turi kelias „perskaitymo“ galimybes, kokia yra jūsų „kelio į „Dangaus karalystę“ versija“?
Žvelgiant į kitų menininkų darbus visada lengviau paaiškinti, nei žiūrint į savo. Kūriniuose stengiausi įrodyti, kad tautų vienybės, kultūrų dialogo idėjos yra realiai įgyvendinamos. Juk tai, ką civilizacijos kūrė tūkstantmečius, lengvai gali sunaikinti vienas sprogimas. Tad reikia kartu puoselėti tai, ką turime gražaus ir gero.
Rašyti komentarą