Nors prieš tai buvo kalbėta, kad tokiems vaikams reikia kuo dažniau leisti pasijusti padėties šeimininkams, tačiau lygiai taip pat svarbu ir labai aiškios taisyklės ir ribos. Patarimas tėvams būti švelniems, įsijausti į vaiko emocinę būseną, jokiu būdu nereiškia, kad turi būti pildoma kiekviena vaiko užgaida. Tada, kai atsisakote pirkti antrą porciją ledų (ir sukeliate vaiko pyktį), kai baudžiate už tai, kad trenkė broliukui arba jums (vėlgi sukeliate didžiulį pasipriešinimą), tai turite daryti griežtai, bet...be pykčio. Vaikui būtina suprasti, kad tam tikras elgesys turi pasekmes, tačiau jūs – net ir bausdamas – išliksite empatiškas ir lankstus. Tik taip vaikas nebebus toks savikritiškas ir taps švelnesnis jums.
Kalbėkite su vaiku apie tai, kas jam patinka, kas – erzina. Tą jau puikiai supranta kiek vyresnis nei dvejų metų vaikas. Pavyzdžiui, vaiką erzina tai, kad jūs jam pirma velkate kelnes, o ne marškinėlius. Jau net labai mažas vaikas gali parodyti, kad jam tai nepatinka, o jūs iš tiesų galite daryti taip, kaip nori jis. Jeigu užsispirsite ir vis dėlto padarysite „pagal save“, tai tik įsivelsite į visiškai nereikalingą kovą dėl valdžios. Kai tik vaikas supras, kad jūs nesate jo varžovas ir net neketinate nuolat jo versti elgtis taip, kaip jis nenori, o atvirkščiai – esate draugas, kuris gali padėti, jis ims pasitikėti jumis ir vis daugiau iniciatyvos perleis jums (ir ne taip drastiškai priešinsis jūsų pasiūlymams).
Jūs galite sakyti, kad su tokiais patarimais toli nenuvažiuosite, nes vaikas išleps, dar labiau ims rodyti savo užgaidas, pajus, kad gali dar aukščiau iškelti reikalavimų kartelę, nes ne tik nėra už tai baudžiamas, atvirkščiai – tėvai kaip įmanydami stengiasi suprasti. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad vaikas gali išlepti tik todėl, kad stengiatės jį mylėti ir užtikrinti jo saugumą? Vaikai išlempa tada, kai nėra taisyklių, kai pildomos jų užgaidos. Išlepintas vaikas mąsto: aš turiu spausti tėvus, kad mano ribos prasiplėstų. Nepaklusnus vaikas „aikštijasi“, nes nori sau erdvės. Tai nėra vienas ir tas pats. Tėvai privalo stabdyti vaiko agresiją ir tuo pat metu rūpintis, kad vaikas jaustųsi saugus ir mylimas. Žinoma, labai sunku laviruoti tarp empatijos ir griežtumo. Teks mokytis kantrybės ir kartais bus sunku neperžengti ribos. Žinia, yra nemažai tėvų, kuriems šie pasvarstymai sukels nepasitenkinimą: apie kokią beribę kantrybę čia kalbama??? Iš kur jos pasisemti, kai po įtemptos darbo dienos namuose dar laukia galybė nenudirbamų darbų. Betgi jau prieš pasiryžtant paleisti į pasaulį naują gyvybę, svarbu suvokti, kad vaikas – ne televizoriaus pultelis, kurį pabodus galima padėti ant spintos. Jeigu jau tam pasiryžome ir namuose krykštauja mažylis, pasistenkime, kad jis augtų mylimas ir saugus.
Kai nubrėžiamos taisyklės, pasinaudokite vaikų gebėjimu derėtis. Jie – puikūs diplomatai, nuolat siekiantys taip susitvarkyti gyvenimą, kad JIEMS būtų patogu. Jeigu susėsite kartu ir aptarsite, kokios yra taisyklės, kurių norite, kad vaikas laikytųsi, nebereikės apie tai kalbėti du kartus. Šie vaikai labai vertina taisykles, nes jos suteikia aiškumo (tuo tarpu išlepintą vaiką atpažinsi iš to, kad taisyklės jį erzina), jie jų laikosi ir pyksta, kai broliai/seserys bando jas apeiti. Jeigu susitarėte, venkite netikėtų tvarkos/taisyklių pasikeitimų. Jei žinote, kad dėl pasikeitusių aplinkybių teks pakeisti jūsų susitarimą, būtinai pakalbėkite su vaiku. Netikėti pasikeitimai juos siaubingai išmuša iš pusiausvyros.
Kaip vaikui geriau suprasti save ir lengviau bendrauti su aplinkiniais, skaitykite paskutinėje straipsnio dalyje.
Rašyti komentarą