„Abba“ dainos primena vaikystę. Todėl ir žiūrėjau šį reginį, bet nieko įdomaus nepamačiau. Dainų išgirdau. Beveik visus pagrindinius šlagerius, kuriuos atliko ne gerokai senstelėję švedai, bet pažįstami Holivudo draminiai aktoriai. Tai leido eilinį kartą susižavėti tobulos kino industrijos disciplina. Joje dirbantys aktoriai dainuoja, ką reikia, šoka, net jei tam yra aiškiai per seni. Žodžiu, jei jums patinka „Abba“ dainos, patariu apsilankyti. Jeigu ne – nežinau, kokį pasakyti kitą argumentą, dėl ko šį filmą vertėtų žiūrėti.
„Mamma Mia!“ – tai miuziklas, kuris iš pradžių buvo sukurtas teatro scenai. Pirmą sykį buvo parodytas Londone 1999-aisiais metais, naujai atgaivino susidomėjimą švedų kvarteto kūryba. Iškart miuziklas užkariavo ir JAV: buvo rodomas Brodvėjuje, Las Vegaso salėse. Jis buvo nominuotas „Tony“ apdovanojimams, bet nė vieno nelaimėjo ir tai teisinga. Senų dainų panaudojimas linksmino, tačiau jokiais naujais kūrybiniais atradimais nenustebino. Su filmu dar blogiau. Jo pagrindinės kūrėjos – trys moterys: prodiuserė Judy Cramer, scenaristė Catherine Johnson ir režisierė Phyllida Lloyd. Nė viena niekada nepasakojo istorijos didžiajame ekrane. Scenaristė nieko daug ir negalvojo. Ji gavo komercinį užsakymą ir teatrinio miuziklo siužetą tiesiog perkėlė į atvirą, bet apribotą erdvę. Pasakojimas be jokių gudravimų pritaikytas prie gana įvairių „Abba“ tekstų, o ne dainos prie istorijos. Taip dirbant nereikia laukti jokio dramaturginio šedevro. Tai pirmiausia formalus aktorių šou, kuris netrukdo gėrėtis patinkančia muzika. Ką darytumėte jūs, jei reikėtų perkelti teatro spektaklį į kino filmavimo aikštelę? Ieškotumėt didelio namo ar mažos salos, kur galėtumėt suvaldyti visą spalvingą dainuojančių žmonių kolektyvą. Ką padarė teatro režisierė Phyllida Lloyd? Visus nukėlė į egzotišką Graikijos salą. Ten jauna mergina Sophie (aktorė Amanda Seyfried) laukia savo vestuvių. Jos mama (aktorė Meryl Streep) augina dukrą viena. Šioji norėtų pakviesti į savo vestuves tėvą, bet nežino, kas jis. Iškyla problema, kad kadaise išdykusi mamytė , kaip čia švelniau pasakius, tuo pat metu buvo susižavėjusi trimis vyrais. Kuris iš jų yra tikrasis Sophie tėvas – neaišku. Tuomet Sophie nusprendžia pakviesti į savo vestuves visus tris buvusius savo mamos meilužius.
Sprendimas aiškiai primena Franciso Webero „Tėtušius“. Arba jų amerikietišką perdirbinį „Tėvų diena“. Tėtušiai atvyksta ir juos, aišku, vaidina, o tiksliau būtų pasakius – jų vaidmenyse trumpam pasirodo žinomi kino pasaulio vyrai: Pierce’as Brosnanas, Colinas Firthas(„Valmontas“), Stellanas Skarsgaardas („Prieš bangas“). Bėda, kad šie vyrai yra mums gerai pažįstami draminiai aktoriai, kurie miuzikle jaučiasi kaip ne savo kailyje. Lygiai taip pat kaip ir jiems draminiu talentu prilygstanti Julie Walters, kuri gulbės giesmę atliko britų melodramoje „Billy Elliotas“. Bet ne ji ten šoko, o vaikas – profesionalas Jamie Bellas. Julie Walters puikiai įsigyveno į gyvenimo „padėvėtos“ baleto mokytojos vaidmenį. Dabar nejauku matyti, kaip ši puiki garbingo amžiaus aktorė pateko į ne savo roges. Režisierė visą vizualų sprendimą daro operos principu. Sustato mums mielus aktorius ir liepia jiems dainuoti. Intarpuose yra banalių dialogų, per kuriuos norisi, kad kuo greičiau nuskambėtų kita „Abbos“ daina.
Filmas nepateikia jokių siurprizų. Tikrai gerame kine „Abba“ dainų gyvybingumas jau buvo panaudotas rafinuotesniais būdais. Tarkim, legendinėje „Prisciloje, dykumų karalienėje“. Pamatyti kituose vaidmenyse išgarsėjusius aktorius, dainuojančius popsą? Tai irgi nenauja. Tuo labiau, kad dainuodami pagal savo pačių jau paruoštus garso takelius, Colinas Firthas ar Stellanas Skarsgaardas atrodo labai nuvargę ir per seni šitam eksperimentui. Ką jau kalbėti apie buvusį Džeimsą Bondą – Piercą Brosnaną, kuriam užtraukus „The winner takes it all“ pradžią saldžiu berniuko balseliu, salėje nuvilnija neplanuotas juokas. Lieka moterims gėrėtis, kaip šis vyras neblogai atrodo su baltomis kelnėmis egzotiškame fone. Meryl Streep daug dainuoja ir juda, bet jai plojame iš pagarbos. Kažkada ši nuostabi aktorė išgarsėjo taip pat draminiais vaidmenimis („Kramer prieš Kramerį“, „Sofi pasirinkimas“). Paskui Mike`o Nicholso dramoje apie Holivudo aktorės kasdienybę „Atvirukai nuo bedugnės krašto“ netikėtai Meryl pati gergžiančiu balsu užtraukė bliuzą. Va, ten tai buvo staigmena. Ir Meryl Streep daina net buvo nominuota Oskarui. O dabar truputį gaila puikių galimybių žvaigždės, kuri sukasi kaip tik gali, kad išgelbėtų studentiško lygio choreografiją kadre.
Tikriausiai nereikia šiame filme nieko kritikuoti, nes jis savo esme tėra tik žymių žmonių tūsas, skambant gerai muzikai. Jo dėka ant raudonų kilimų per kino premjeras šalia kino įžymybių po ilgos pertraukos pasaulis išvydo tikruosius „Abba“ atlikėjus. Iš naujo įvertino dainas rašiusių Benny Anderssono ir Björno Ulvaeuso talentus. Galime džiaugtis šiuo šou be jokių įsipareigojimų. Man buvo smagu perklausyti dainas per kino seansą. Tik nesinorėtų, kad šis paviršutiniškas „Dainuok su žvaigždėm“ metodikos kūrinys būtų gretinamas su kino miuziklais. Nesvarbu, ar su klasikiniais („Kabaretu“, „All that Jazz“), ar su postmoderniais („Mulenružas“). Tiesiog ten yra gero skonio kinas, o čia vienadienė pramoga. Tai skirtingos kokybės kategorijos, kurių negalima painioti. O kino gurmanams, kurie tiesiog nori klausytis naujų „Abbos“ interpretacijų ir nieko daugiau – turiu paprastą patarimą. Labai greitai parduotuvėse pasirodys „Mama Mia!“ garso takelis.
ALFA filmo vertinimas:
Filmo scenarijus – 3
Režisūra – 4
Aktorių vaidyba – 4
Operatoriaus darbas – 6
Garso takelis –Aktorių atliekamos dainos- 6
Ar žiūrėčiau dar kartą – ne. Bet dainų paklausyčiau.
Galutinis verdiktas – 5
Rašyti komentarą