Senovės astronomai manė, kad Mėnulis, kaip ir gimtoji Žemė, yra skalaujamas vandens ir suteikė įmantrius vardus šio dangaus kūno „jūroms“.
Be abejo, kosmoso užkariavimo amžiuje buvo nustatyta, kad jūromis ir vandenynais vadinami plotai tėra nykios ir visiškai sausos bazalto lygumos. Nuo tada Mėnulis laikomas atšiauriu dangaus kūnu, kuriame nėra svarbiausio gyvybei reikalingo komponento.
Tačiau šį požiūrį gali tekti pakeisti, jeigu pasitvirtins naujame moksliniame darbe paskelbti teiginiai.
Ketvirtadienį Didžiosios Britanijos savaitinis žurnalas „Nature“ išspausdino straipsnį, kuriame pateikiami įrodymai, jog Mėnulyje vandens būta nuo pat šio dangaus kūno susikūrimo.
Straipsnyje palaikoma prielaida, jog šios svarbios medžiagos galima rasti ties Mėnulio ašigaliais.
Pagal šiuo metu vyraujančią teoriją, Mėnulis susidarė, kai maždaug prie 4,5 mlrd. metų į besiformuojančią Žemę trenkėsi Marso dydžio objektas. Per susidūrimą į orbitą nuskriejo išsilydžiusių nuolaužų debesis. Vėliau šios skeveldros sukibo ir atvėsusios suformavo mūsų planetos palydovą.
Per šį siaubingą susidūrimą Mėnulio užuomazgoje buvę vandens susidarymui reikalingi lengvieji cheminiai elementai turėjo akimirksniu išgaruoti.
Tačiau nuodugniai ištyrus į žvirgždą panašius stikliškus grūdelius, kuriuos į Žemę atgabeno „Apollo“ misijos, sulaukta staigmenos.
Anksčiau ištyrus šias uolienas, susidariusias per ugnikalnių išsiveržimus maždaug prieš 3,5 mlrd. metų, vandens pėdsakų neaptikta. Tokie rezultatai atitiko „vandens netekusio Mėnulio“ teoriją.
Geologai, kuriems vadovavo Alberto Saalas (Albertas Salas) iš Rod Ailende įsikūrusio Browno (Brauno) universiteto, iš naujo ištyrė uolienų pavyzdžius. Šį kartą panaudotas patobulintas jonų masės spektrometrijos metodas, kuris yra dešimt kartų jautresnis už ankstesnius.
Mėnulio uolienose mokslininkai aptiko itin mažą, tačiau intriguojantį vandens kiekį. „(Koncentracija siekė) iki 46 dalelių iš milijono (ppm)“, - sakė Erikas Hauri (Erikas Hauris) iš Vašingtono Carnegie (Karnegio) instituto.
Pasak mokslininkų, šie pėdsakai liudija, jog Mėnulio uolienose, kol šios nebuvo ugniniais fontanais ištryškusios į paviršių, vandens kiekis buvo daug didesnis.
Pagal jų apskaičiavimus, prieš išsiveržimą Mėnulio magmoje vandens galėjo būti iki 750 ppm. Panašus vandens kiekis buvo pirmykštėje magmoje, kuri kadaise veržėsi Žemės vandenynų vidurio kalnagūbriuose.
Mėnulis neturi atmosferos, todėl vėstant į paviršių išsiveržusioms išsilydžiusioms uolienoms beveik visas jose buvęs vanduo buvo prarastas. Maždaug 95 proc. vandens garų išsisklaidė kosmose.
Tačiau, kaip teigia teorija, dalis garų galėjo nuslinkti į šaltus Mėnulio ašigalių regionus ir susikaupti ledo pavidalu niekada saulės neapšviečiamuose gilių kraterių dugnuose.
Prielaida, jog prie Mėnulio ašigalių gali būti ledo, laikyta nerealia, tačiau pastaraisiais metais ji įgijo daugiau šalininkų. Šią hipotezę pagrindė 1994 metais JAV paleisto Mėnulio orbitinio zondo „Clementine“ atsiųsti duomenys.
Kad sukauptų daugiau duomenų, JAV nacionalinė aeronautikos ir kosmoso agentūra (NASA) ketina pasiųsti į Menulio orbitą žvalgymo palydovą „Lunar Reconnaissance Orbiter“, kuris bus paleistas ne anksčiau nei šių metų lapkričio 24 dieną. 2009 metais bus pasiųstas dar vienas kosminis aparatas - Mėnulio kraterių stebėjimo ir žvalgymo palydovas.
Suradus vandens būtų pasiektas svarbus laimėjimas. Jis ne tik padėtų geriau įsivaizduoti jaudinančią Mėnulio praeitį: tikėtina, kad Mėnulyje esančias vandens atsargas galima būtų panaudoti įkūrus žmonių gyvenamą bazę. Tokia galimybė ženkliai sumažintų ilgalaikio žmonių įsikūrimo Mėnulyje kaštus.
Rašyti komentarą