„Jaučiuosi kaip tas arabų šeicho sūnus, kuris gavo netikėtą gimtadienio dovaną... Matydamas, kad sūnus vis stoviniuoja prie dovanoto haremo durų, šeichas ir klausia: „Kas yra, sūnau? Nežinai, ką daryti?“ Sūnus atsako: „Ne. Nežinau, nuo ko pradėti...“
Tai ištrauka iš vienos kalbos įžangos. Pavykusi? Ne? Bet kuriuo atveju – kitokia negu tūkstantį kartų girdėta „Man didžiulė garbė kalbėti prieš tokią gerbiamą auditoriją...“
Nebūk nuobodus!
„Vadovaujuosi dešimčia įsakymų. Pirmieji devyni skamba taip: nebūk nuobodus“. Tai šešių „Oskarų“ laimėtojo Billy Wilderio žodžiai.
Pirmam įspūdžiui nebus antro šanso. Patarlę „Pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi“ galima perfrazuoti į „Pagal kalbos pradžią sutinka, pagal pabaigą išlydi“. Klausytojai nuomonę apie kalbėtoją susidaro per pirmąsias 30–90 kalbos sekundžių, kai sudomina jau pirmieji žodžiai – „ausytės stačios, akytės plačios“. Ir ne tik pirmąsias minutes. O jei pirmasis įspūdis nekoks ir kalbėtojas „stabdo“, pataisyti padėtį – sunkiau.
Kaip užmigdomi klausytojai?
Nagi visai lengvai. Štai kelių migdančių įžangų pavyzdžiai:
· „Ponios ir ponai, pirmiausia noriu padėkoti už kvietimą kalbėti šiame renginyje…“
· „Malonu, kad taip gausiai susirinkote…“
· „Gerbiamieji, prieš pereidamas prie šio vakaro temos…“ ir t.t.
Ar daug prarastų klausytojai, jei tokių pirmųjų sakinių nebūtų iš viso? Tuomet taupykime auditorijos laiką – pradėkime nuo įdomesnių dalykų.
Kita bėda – kai pranešėjas pradeda nuo atsiprašymų:
· „Apgailestauju, kad neturėjau laiko išsamiau pasirengti…“
· „Pirmą kartą kalbu prieš tokią didelę auditoriją, todėl jaudinuosi…“
· „Nesu pratęs sakyti ilgų kalbų – atleiskite, jei neišeis sklandžiai…“
Tokios įžangos – kaip šaukštas deguto į medaus statinę. Pasekmė: klausytojai dėmesį sukoncentruos į pranešėjo silpnybes ir klaidas. Ar bus atlaidesni? Vargu.
Pažadinkite publikos smalsumą, nepamiršdami temos.
Kas gi nenorėtų pradėti nuo įspūdingos įžangos? Tuomet išmeskime viską, kas jau girdėta šimtus kartų: ilgą pasisveikinimą, išsamų prisistatymą, organizacinius reikalus (kada bus kavos pertrauka ir pan.). Žinoma, tai gali atrodyti svarbu. Tačiau ko žmonės labiausiai laukia filmo pradžioje: titrų ar to, ko dar niekada nematė?
Prisimenu vieną pranešimą apie sausą teorinį dalyką – privatizavimą. Kalbėtojas pradėjo nuo retorinio klausimo: „Kodėl yra... tiek daug karvių ir tiek mažai banginių?“ Po efektingos reikšminės pauzės atsakė: „Todėl, kad karvės priklauso konkretiems savininkams. Tai nuosavybė.“ Publika „apšalusi“ laukė kiekvieno tolesnio žodžio. Paprasta, bet originalu – tai ir yra sėkmės formulė.
Įkvėpimo galima pasisemti ir iš žinių laidų, ir iš laikraščių – tinkamų pavyzdžių pasitaiko kone kasdien. Smalsumo dėlei pasiteiravau įmonei vadovaujančio savo draugo – kaip jis rengiasi oficialioms kalboms? Ogi prieš kelias dienas ar net savaites pradeda dairytis: kokia aktuali istorija ar naujausias „nutikimas iš gyvenimo“ tiktų jo temai. Kartais gali pasitarnauti ir kalendorius su žymiausių įvykių datomis. Įsivaizduokime, kad rugpjūčio 1 d. kalbėsite apie laisvąją rinką. Galite įpinti kad ir tokį faktą: 1917 m. rugpjūčio 1 d. JAV senatas priėmė įstatymą, davusį pradžią alkoholio uždraudimui, tačiau „sauso įstatymo“ pasekmės buvo nenumatytos: kontrabanda, nelegali alkoholio gamyba ir t.t. Rugsėjo 1 d. sunku atsispirti pagundai šnekėti apie mokslo metų pradžią? O gal įdomiau pradėti nuo istorinio fakto iš kalendoriaus: 1985 m. tą dieną vandenyno dugne buvo atrastas nuskendęs „Titanikas“. Kaip toliau sklandžiai pereiti prie pagrindinės temos – tik technikos klausimas.
Kai kas mėgsta pradėti citatomis. Jei ne per dažnai – viskas gerai. Kai citatų daug, klausytojai ima įtarinėti: ar tik kalbėtojui netrūksta patirties, jei nuolat slapstosi už autoritetų?
Dar viena aktyvios įžangos galimybė – retorinis klausimas. Jis buvo panaudotas ir aukščiau minėtame pavyzdyje su karvėmis ir banginiais.
Galima ir dar efektyviau. Pradėti ne žodžiu, bet veiksmu arba iš anksto scenoje matomu daiktu. Galbūt amerikiečių kine matėte tokį epizodą: kalbėtojas lipa į sceną, nužvelgia pilną klausytojų salę, o tada iškėlęs... suplėšo savo kalbos tekstą. Ir po pauzės taria pirmuosius žodžius. Arba pagalvokime, kaip reaguotų auditorija, jei pranešimą apie pinigų švaistymą ir naujus taupymo būdus kalbėtojas pradėtų, tylomis sudegindamas banknotą ir tik po pauzės prabildamas? Dėmesys garantuotas. Kodėl? Publika stebi tai, kas dar neaišku, todėl iki pat sąsajų su pranešimo tema lieka įtampa – kaip detektyviniame romane. Šitaip kuriama įdomi pirmoji minutė. Dėl jos verta pasukti galvą.
Autorius yra verslo retorikos konsultantas
Rašyti komentarą