Siauros angos ir šalti vandens tuneliai: dvi ekskursijos po miestą ir po juo

Vilniaus požemiai (Tomo Vinicko nuotr. | Alfa.lt)
Nuotraukų galerija (1/18)

Vilniaus požemiai (Tomo Vinicko nuotr. | Alfa.lt)

Kaip atrodo sostinė dieną – visi žinom. Autobusai, troleibusai. Žinom ir gražiausias sostinės vietas. Pavyzdžiui, Pučkorių atodangą ir nuo jos atsiveriančią panoramą. O kaip atrodo šios vietos naktį? Arba kaip atrodo naktį šalia Pučkorių atodangos esantys apleisti kariniai bunkeriai? Alfa.lt sudalyvavo ekstremalioje ekskursijoje ir pasivaikščiojo po apleistus karinius bunkerius ir Vilniaus vandens keliais.

Apleisti kariniai įtvirtinimai savo gyvavimo metus skaičiuoja nuo pirmojo Pasaulinio karo. Smėliu užversti įėjimai miško gilumoje toli gražu nekvepia svetingumu.

Gidas išdalino žibintuvėlius ir liepė prisitvirtinti prie galvų. „Parodysiu jums vieną bunkerį, kad įsivaizduotumėte, kur eisime“, - pasakė jis. Atsargiai nusileidome laipteliais žemyn, perėjome per apgriuvusį statinį ir, perlipę nuvirtusio medžio kamieną, vėl užkopėme į kalnelį.

„Saugokit galvas“, - vėl perspėjo gidas ir vienas po kito pradėjome leistis į skylę žemėje. Prietema, smėlis, drėgmė, šioks toks pelėsių kvapas. Ėjome siauručiu tuneliu ir staiga – aklavietė. Tiksliau sakant, ne aklavietė, o siaurutis tunelis. „Na, lįskit kas nors pirmas, noriu pasižiūrėti, kaip jums sekasi šliaužti“, – paragino gidas. Informaciniame gide buvo rašyta, kad tuneliukai – vos pusės metro pločio. Jie tikrai mažesni! Šliaužti teko lėtai alkūnėmis prisitraukiant ir stumiantis pirmyn. Jausmas – neapsakomas. Atrodo, amžiams užstrigsi. Dar gerai, kad gidas stumteli kojas ir nuramina. Juk jis – patyręs speleologas, nusileidęs į vienus giliausių pasaulio urvų.

Bunkeryje lankosi ne tik ekstremalaus turizmo ištroškę. Daug kur likę nuvarvėjusio žvakių vaško, jų liekanų, butelių duženos ar šiaip – išgertuvių požemiuose liekanų. „Čia lankytis mėgsta gotai, įvairius religinius kultus propaguojantys žmonės“, – pasakojo gidas.

Svarbiausia šiuose įtvirtinimuose – saugoti galvą, nes lubos žemos, o daug kur tenka ropoti. Na, ir nepamiršti laikytis. Smėlis, net ir drėgnas, labai slidus ir lengvai galima nubildėti nuo laiptelių žemyn.

Nors įtvirtinimai nėra labai gilūs, vis dėlto – į paviršių iškilę tik šaudymo bokšteliai. Pro siauras angas galima pažvelgti į vis labiau temstantį mišką.

Pačiuose požemiuose, kaip pasakojo gidas, žiemoti susirenka šikšnosparniai. Temperatūra čia dažniausiai išlieka vienoda, nėra per daug drėgmės, todėl sparnuočiai gali ramiai sulaukti pavasario. Būtent dėl šios priežasties į įtvirtinimus vedama tik iki lapkričio mėnesio: kad niekas neprižadintų viduržiemy šikšnosparnių.

Antroji ekskursijos dalis ne ką mažiau paslaptinga. Juk ne kasdien, tiksliau, ne kasnakt tenka pasivaikščioti... po Vilniumi. Jei iš požemių išlindome visi suplukę, čia ekskursiją pradėjome stebėdami, kaip kalbant iš burnų kyla garas nuo šalčio.

Apie vandens tunelius sklinda pačios įvairiausios legendos. Viena jų pasakoja apie sovietmečiu šiais tuneliais pas garbiausius vadus keliavusias prostitutes. Gidas pasakodamas šią istoriją juokėsi: „Jokios moters čia už jokius pinigus neįkiši“.

Į vandens tunelį ėjome tuo metu, kada kelias dienas nelijo. Taigi, vandens nebuvo labai daug, vis dėlto guminiai batai tapo tikru privalumu. „Kai lyja, čia garsas net kitoks“, - sakė gidas, vesdamas mus tolyn ir gilyn ir pasakodamas, kaip per gerą liūtį vandens srovė nuplauna net ir labai sunkius daiktus, o kai kur – verčia iš kojų.

Tunelis nė iš tolo nepriminė siauručių įtvirtinimo angų. Sienos, blizgančios nuo vandens, lubų sujungimuose augantys stalaktitai, o kai kur ant grindų – stalagmitai. Visi jie susiformavo iš vandenyje esančių mineralinių priemaišų.

Viename tunelyje ilgai neužsibūnam. Tenka lipti aukštyn, kabinantis į sienoje esančius įtvirtinimus. Jei bandysite tą pakartoti, būtinai pasiimkite pirštines – skauda, kai surūdijęs metalas rėžiasi į odą.

Einant toliau atsiranda vandens sienų, o ir paties vandens – daugiau. Vis giliau tenka įmerkti kojas. Gidas retkarčiais mus sustabdo ir parodo vieną ar kitą dalyką, kurio patys nuleidę galvas ir žiūrėdami, kaip nesušlapti dar labiau, nepastebėtume. Štai kad ir ant lubų susikondensavę virpantys vandens lašai.

Toli nėjome. „Dabar nėra tikslo, per mažai vandens“, – sakė gidas, tikriausiai pripratęs prie retkarčiais srovės nunešamų turistų. Kas būtų, jei eitume tolyn? Išlįstume viduryje saugumo salelės. O ji – pakankamai toli nuo sostinės mikrorajono Žvėryno, kuriame pradėjome kelionę.

Alfa.lt

Nusiųsk draugui:
    Išsaugok ir skaityk vėliau:

Taip pat skaitykite:

Alfa TV

Populiariausios naujienos