LRT: ombudsmeno poreikis

Rytas Staselis

Viešas ir kolektyvinis žurnalistų laiškas – neatmenamai seniai Lietuvoje pasitaikęs įvykis. Toks tatai retas precedentas, kuris turėtų liudyti veik griūvantį dangų. Kelios dešimtys Lietuvos televizijos ir radijo žurnalistų atmeta kelių nevyriausybinių organizacijų ir bent vienos politinės partijos tokius pat viešus nuogąstavimus dėl naujosios visuomeninio transliuotojo administracijos „įvedamos cenzūros“.

„Mes, žemiau pasirašiusieji LRT žurnalistai, norime viešai patikinti, kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones“, – skelbia pareiškimą pasirašę LRT žmonės.

Smulki netiesa arba mažas nutylėjimas skatina dideles abejones drąsių deklaracijų nuoširdumu. Beigi daro meškos paslaugą kojų neapšilusiai LRT administracijai, kuriai, ko gero, šiuo žingsniu norima pareikšti paramą ir parodyti suteikti pasitikėjimo paskolą.

Kaip teko patirti, būtent buvusios administracijos mėginimai savo ranka jausti redakcinės politikos pulsą (taip pat ir LT naujienų direkcijoje) kėlė tylų ir nelabai LRT tarybos narių nepasitenkinimą. Tikra tiesa: šis pomėgis tikrai nebuvo pati reikšmingiausia priežastis, dėl kurios dabar jau buvusi nacionalinio transliuotojo administracija teisėtai mėgaujasi poilsiu. Tačiau faktas: įvairių visuomeninio transliuotojo vadovų mėginimai reguliuoti redakcinę politiką yra permanentiniai. Be to, vis paūmėjantys dėl tik vadovams žinomų ir itin retai viešai įvardijamų priežasčių.

Kažkada buvęs LRT generalinis direktorius Valentinas Milaknis tokių ketinimų priežastis aiškino noru „pralaimėjus mažesnius mūšius laimėti didelį karą“ (tąsyk kampaniją prieš LRT buvo paskelbęs tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas). Vėlesnis LRT vadovas Kęstutis Petrauskis mėgo, kad į priėmimus užsienio šalių ambasadose jį palydėtų „Panoramos“ žurnalistai su kameromis.

Dabar jau buvęs LRT tarybos pirmininkas Romas Pakalnis nesibodėjo savo pasipiktinimo žurnalistų darbu reikšti net raštu 2003 m. liepą reikalaudamas Kęstučio Petrauskio pasiaiškinti, „kokiais motyvais vadovaujantis taip netinkamai „Panoramoje“ buvo pristatytas LR Prezidento (R. Pakso – aut. past.) bei LRT tarybos susitikimas“.

Jaunas „Panoramos“ žurnalistas Arminas Jankauskas prezidento Pakso politinę karjerą savo reportaže niekieno neprašytas (!) iliustravo prieš 70 metų netoli Niujorko nufilmuotais, „nosim į žemę“ pasibaigusiais pirmaisiais „Lituanicos“ skrydžių bandymais. Už savo įžvalgas šiandien A. Jankauskas gal galėtų būti tarp pretendentų į V. Kudirkos premiją. Tąsyk jaunasis orakulas turėjo garbės mindžioti svarbiausių LRT kabinetų kilimus – apkalta dar nė nekvepėjo, tad valdiškuose kabinetuose buvusius kilimus Arminas veikiausiai prisimena veikiausiai dėl jų panašumo į tarką paklydėlių užpakaliams tarkuoti. Tačiau apie tai lyg ir nėra prasmės kalbėti, nes nei žurnalisto nebėra „Panoramoje“, nei didesnio prasmingų alegorijų polėkio pačioje LT naujienų direkcijoje.

Kiekvienas LRT vadovas iki šiol jautė turįs teisę atsižvelgdamas į „einamojo politinio momento svarbą“ daryti įtaką informacinei visuomeninio transliuotojo veiklai. O dažnas aukščiausiosios transliuotojo valdymo institucijos – LRT tarybos narys įsivaizdavo esąs geriausias objektyvumo ekspertas, todėl piršo savo nuomonę į kairę bei į dešinę. Žinoma, nepamiršdamas, kuri valdiška ar visuomeninė institucija jį delegavo prie LRT „tuzino“ stalo. Todėl teise ką nors kam nors pasakyti, parašyti raštu ar kitiems negirdint čia naudojasi kas antras sutiktas LRT koridoriuose.

Šios ydos atsivėrė ir dabar, naujajai LRT administracijai nutraukus sutartį su TV ir radijo laidų vedėju Dariumi Kuoliu. Administracija „D. Kuolio klausimą“ teikia LRT tarybai, kaltindama neprofesionalumu, šališkumu po jo parengtos radijo laidos „Tarp Rytų ir Vakarų“, kurioje kritiškai vertintas LTV „Panoramos“ reportažas apie šalies teismų sistemos reformą. LRT taryboje dėl to verda keisti ginčai, po kurių atsistatydina naujai išrinktas jos pirmininkas, reikšdamas nepasitikėjimą LRT direktoriams, vėliau dalį kaltinimų atsiprašydamas atsiima. Žurnalistai puola rašyti ištikimybės priesaikas ne tik esamoms, bet ir buvusioms LRT „galvoms“, nors kaip tik žurnalistams po įvairiomis priesaikomis derėtų pasirašinėti paskiausiai.

Beje, į esminius klausimus taip ir neatsakyta. Ar nuo šiol visų LRT žurnalistų bei laidų vedėjų profesionalumas ir nešališkumas bus vertinamas pagal „D.Kuolio precedentą“ (tai turėtų iš principo kelti nerimą kai kuriems iš viešoje peticijoje suraičiusiems savo parašus)? Ar po kiekvienos aštresnės diskusijos dėl kurios nors iš dešimčių radijo ir televizijos laidų teks rinkti naują LRT tarybos pirmininką? Kaip dažnai žurnalistai rinks palaikymo parašus tegu net patiems geriausiems ir jų mylimiausiems vadovams?

Pati sukūrusi „D. Kuolio precedentą“ nauja LRT vadovybė savo veiklos pradžioje kartu po kaklu pasikabino vidutinio svorio akmenį. Jo sunkio jėga tolydžio didės ne tik iki rinkimų, bet dar labiau kaip tik po jų. Kuo didesnis sąmyšis tarp LRT tarybos narių, visuomeninio transliuotojo vadovybės ir ten dirbančių žurnalistų – juo didesnis politikus kankinantis niežulys pakeisti šiaip jau pasiteisinusį LRT valdymo modelį, kuriam akivaizdžiai trūksta tik tų pačių politikų valios užtikrinti ilgalaikį ir pakankamą struktūros finansavimą.

Vis dėlto visos esamos LRT institucijos neturėtų vertinti profesionalios čia dirbančių žurnalistų veiklos, jų profesionalumo, taip pat objektyvumo ar šališkumo. LRT tarybos ir LRT direktorių valioje susitarti dėl specialios pareigybės įkūrimo, kurią galima būtų pavadinti „LRT ombudsmenu“ (valstybinės finansuojama Žurnalistikos etikos inspektoriaus institucija dėl finansavimo specifikos čia nelabai tinka). Pagrindinė už LRT lėšas samdytino kurio nors pripažinto žurnalistikos autoriteto funkcija – nagrinėti konkrečius ginčus dėl profesinės etikos, taip pat visuomenės narių, politikų skundus dėl konkrečios žurnalistų veiklos bei viešai skelbti savo verdiktus. LRT tarybos ir direktorių reikalas – detaliau susitarti, kokias administracines pasekmes automatiškai turėtų reikšti „LRT ombudsmeno“ paskelbtos išvados.

Visi kiti bent jau teoriškai galėtų užsiimti savo darbu. LRT taryba galėtų skirti kūrybines jėgas visuomeninio transliuotojo misiją atitinkančios programos priežiūrai. LRT direktoriai – programos kūrimui ir institucijos administravimui. O LRT žurnalistai – savo darbui. Pagaliau bent jau šiuo metu atrodo, kad turėdamas tokią savireguliavimo instituciją dabar visuomeninis transliuotojas iš „D.Kuolio bylos“ išeitų daug mažiau nukraujavęs.

Autorius – žurnalo „Verslo klasė“ žurnalistas, 2002–2004 m. – LTN redaktorius
Alfa.lt

Taip pat skaitykite: