Pasaka apie slieką ir tristuką

Rudnosiukas/Marijaus Jonučio iliustr. (© Asmeninis albumas)

Gyveno kartą toks gražus ūsuotas sliekelis, kuris labai mėgo rangytis. Be to, šis mielas kirminėlis buvo toks siauras, kad galėdavo įlįsti net ir pro mažiausią skylutę. Susitikdavo kokį nors stambesnį bulvarinės žiniasklaidos magnatą, primerkdavo siauras akutes, ir žiū jau lenda... Dėl to visi kiti kirminai jį be galo mėgo, plekšnodavo per šonus ir vadindavo tiesiog Siauru. Akiratis šio slieko irgi buvo siaurokas, bet tai nė kiek netrukdė šiam padarėliui sėkmingai rangytis į pačias aukščiausias žiniasklaidos verslo viršūnes, nes minkštastuburiai sutvėrimai visuose kraštuose visada buvo garbinami bei šlovinami.

Bet štai rangėsi kartą Siauras į savo pamėgtąsias karjeros viršūnes ir atsitrenkė į pakelėje tvirtai stovintį kuolą. „Kas tas toks? – pasipiktino Siaurasis, ir jo akiratis dar labiau susiaurėjo. – Jei ir toliau visokie kuolai painiosis man po kojomis, įsakysiu nutiesti siauruką iki pat darbovietės ir išversti visus kuolus, kurie tik pasimaišys ant kelio!“

Kaip tarė siaurasis, taip ir padarė – įlindo vienam žiniasklaidos magnatui, paskui kitam, dantimis grieždamas pasiskundė, tie nedelsdami pasamdė brigadas iš Vilniaus, Kauno ir ėmėsi tą kuolą tašyti bei versti lauk. Verčia dieną, verčia kitą – o tas bjaurybė stovi tvirtai įsirėžęs, nors tu jam ką!

Ir tada šovė Siaurui galvon išganinga mintis, kad reikia nušliaužti pas seną pažįstamą tristuką Rimvylatką ir paprašyti, kad šis apdergtų kuolą nuo galvos iki kojų – tada kuolas supus ir pats nugrius!

Tūlam skaitytojui galbūt derėtų papildomai paaiškinti, kad tristukas Rimvylatka buvo eilinis žemės vabalėlis, turintis neeilinių gebėjimų visa ką aptriesti. Mat pastarasis pasturgalio vietoje turėjo ploną ilgą vamzdelį ir vertėsi tuo, kad priiminėdavo įvairių kirminų užsakymus, kai tik tiems prireikdavo ką nors dergte apdergti. Visi apylinkių drugeliai beigi gėlytės jau seniai gana sodriai šio tristuko patręšti buvo, nes šis padaras nė iš tolo negalėjo pakęsti gardžiai kvepiančių, skrajojančių bei širdį džiuginančių reiškinių. Tiesą sakant, bemaž visi Lietuvos gyventojai šio tristuko jau smagiai apvaryti buvo, todėl šio vabalo privengė ir, vos tik jį pamatę, apsivarydavo iš baimės patys.

Mylėjo tristukas tą savo smagų antrąjį galą ir vakarais po darbo vis jį paglostydavo, švelniai vadindamas tą vietą Aštria Žurnalistine Plunksna (sutrumpintai – AŽP). Kodėl savo užpakalį jis vadino plunksna, sunku dabar pasakyti, nes ta vieta anaiptol nebuvo plunksnuota...

Beje, jei kartais tristuko srovelė būdavo per silpna, jis nušliauždavo pas savo viršininką Gavniauską ir tas tūlam bendradarbiui kaipmat duodavo išgerti stebuklingų žurnalistinių piliulių – idant srovė pastarajam vėl imtų trykšti kaip iš kibiro...

Štai ir nuropojo tąsyk Rimvylatka minėtojo kuolo apdergti – dergė dieną, dergė dvi, bet kuolas didelis, niekaip nepasiseka apvaryt nuo galvos iki kojų... O užsakymas juk būtent toks buvo! Na, galvoja, užsilipsiu ant to kuolo viršaus ir iš ten pavarysiu, gal tada pavyks? Užsilipo tristukas ir jau varys, bet paslydo ir pats ant kuolo pasimovė. Mataruoja kojomis ir šaukia plonu tęvu balseliu: „Gelbėkit, sliekai, kirminai bei kiti bičiuliai, nes aš aiman užsikimšau, dabartės niekaip nebegalėsiu toliau savo mėgstamo darbo dirbti!“

Akimirksniu į pagalbą tristukui atšliaužė siaurasis sliekas, atbėgo sunerimęs Gavniauskas ir dar du vietinės reikšmės magnatai – Leo su LT, bet netgi keturiese niekaip pasimovusio tristuko nukelti nuo kuolo nepajėgė.

„Vargšelis, – ėmė aimanuot Gavniauskas, – juk jis man buvo tarsi višta, dedanti auksinius pautus... O jei dabartės ansai suvisam užkietės ir sutriks jo darbingumas?“

Ir nutarė Gavniauskas su Siauru, kad reikia skubiai tą kuolą nupjaut. Nulėkė į Maskvą, pasiskolino iš bendradarbių benzopjūklą „Družba“ ir grįžę vyrs į vyrą kaipmat prie darbo stojo. Užkaukė „Družba“ ir krito kuolas, kaip koks pakirstas Lietuvos laukų berželis. O nelaimingasis Rimvylatka nušliaužė į šoną visas išbalęs, susitvarkė, susišukavo ir pabučiavo savo išgelbėtojus. O tie ir klausia: „Kaži, ar dabartės galėsi toliau savo darbą tęsti, ar lengvai liesis tavo įkvėpimo srovė po šio

nelemto nutikimo?“

„Liesis, dar ir kaip liesis, – išsigandęs sumurmėjo tristukas ir tuojau pat pastenėjo,

norėdamas savo geradariams pademonstruoti, kad viskas veikia po senovei... Čia netikėtai ir išlindo yla iš maišo – pasirodė, kad sena patikrinta sistema nebeveikia!

Na, ir ką jūs sau manot – išmetė Gavniauskas tristuką iš darbo. Tas nurėpliojo pas Siaurą, sako: „Gal čia tavo kontoroj ką nors apdergti reiktų?“

„Reiktų, aišku, kad reiktų... Betgi tu nebederglus“, – piktai pro ūsus nusiviepė sliekas ir užtrenkė duris prie pat Rimvylatkos nosį.

Nusiminė tristukas ir iškeliavo į pasaulį laimės ieškoti, bet kur tau… Šokinėjo, ropinėjo, kol atsitrenkė galva į kuolą – žiūri ir savo akimis netiki: kadais nupjautasis kuolas vėl stovi įsmeigtas visu ūgiu, net sužaliavęs lapais dideliausiais, kaip tame Salomėjos eilėraštyje, kur akmenys paplentėm kaukia!..

Nusiminė tristukas supratęs, kad visa jo sunkaus gyvenimo sunka nuėjo Gavniauskui ant uodegos, ir nutarė vargšelis, kad reikia šį nelaimingo vabalo gyvenimą pabaigti grakščiu šuoliu nuo kuolo viršūnės... Užsiropštė iki pat viršūnės, iš visos širdies atsisveikino su smirdančiais, iš visos širdies apdergtais tėviškės peizažais ir šoko ant žemės! Bet atsitiko stebuklas – ūmai jis pajuto, kad nebekrinta žemyn, o sklendžia virš pievų ir laukų it koks prityrusios būrėjos užhipnotizuotas erelis. Apsidairė, ogi vietoj kojų – dailiausi drugelio sparnai išsivystę! Ir suprato dabar Rimvylatka, kad tikrasis jo pašaukimas buvo ne tas, kuo jis anksčiau užsiiminėjo, o tas, kuriuo dabartės mėgaujasi.

Apačioje nustebę žmonės žiūrėjo užvertę galvas į dangų ir stebėjosi tokiu gražiu bei grakščiu drugeliu, nė neįtardami, kad tai tas pats baisusis tristukas, kuris dar neseniai visą gimtąjį kraštą dergte dergė…

O Siauras kaip buvo siauras, taip ir liko, tik į gyvenimo pabaigą dar labiau susiaurėjo ir tapo beveik nematomas it kokia bakterija ar virusas, atsiprašant. Nukeliavo pas Dievą ir klausia: „Dieve Dieve, kodėl mane tokį siaurą sutvėrei?“

„Idant kiti į tave žiūrėdami paplatėtų“, – nusišypsojo gerasis Dievas ir atleido Siaurui už jo siaurumą.
Alfa.lt

Taip pat skaitykite: