Gyvenimas duobėje, arba kaip Darius Kuolys įsitikino traukos jėga

Rūta Grinevičiūtė

Rašytojas rašė, kad Lietuva gyvena po klevu, bet iš tiesų jis gyvena duobėje. Iš tos duobės mato tik permainingo dangaus lopą, kurio kartais, bet ypač retai, užsimano. Pastarąjį kartą dangau norėta prieš 20 metų. Tada nemenka duobiečių dalis, gal koks ketvirtis, sukruto sujudo keberiotis viršun. Iš ten jiems leido lynus, žėrė pinigus, kad pagaliau sugundytų gyvenimu už duobės kraštų. Buvo tikėtasi, kad sužavėti duobiečiai visą tą paramą panaudos duobei užpilti. Bet atsitiko kitaip. Likusieji trys ketvirtadaliai už tas lėšas įsigijo dangtį nuo dangaus ir užsivožė ant smegenų. Nes dangus trikdo.

Man labai gaila Dariaus Kuolio žlugusių pastangų matyti Lietuvą tarp Rytų ir Vakarų. Geriau jis būtų jos ieškojęs vertikalėje tarp dugno ir dangaus. Tarp visiškai atskiro provincinio pasaulėlio ir nerealių svaičiojimų apie gyvenimą ne Lietuvoje. Pripažinęs šitą Lietuvos savitumą, ponas Darius būtų buvęs atsargesnis. Suklupti užkliuvus už Siauruko einant horizontale ne taip skaudu, kaip patirti traukos jėgą drimbant iš viršaus žemyn. Susižalojimo skaudumas priklauso nuo to, kaip aukštai spėta užkopti.

Dugne nenukenčia tik tie, kurie donskiškai purto garbanas ir, abstrakčiai piktindamiesi, trepsi kojele, bet iš vietos nejuda. Tokie niekada nepraras eterio, nes jie netrikdo duobiečių perspektyvos vaizdais. Kuolys gal irgi manė, kad yra gana saugus. Manė, kad tarp Rytų ir Vakarų niekas nedrįs bausti už tai, jog jis „iš Vakarų“ apsvaidė argumentų „tortais“ ir ironijos „supuvusiais pomidorais“ duobiečių elitą ir jų amžiaus „prožektą“ – didį Levą, kuriam pagaliau mokės visi iki vieno.

Jau tikrai ne už „Panoramos“ siužeto apie teismų reformą kritika Kuolys užsitraukė Siauruko rūstybę. Greitis, kuriuo buvo sureaguota (svarstymas įvyko nepraėjus parai nuo „pažeidimo“), rodo, kad buvo laukiama preteksto. Kuolio virtimas disidentu yra gera pamoka eteryje likusiems: apie duobkasius (dar vadinamus valstybininkais), ypač tuos, kurie dūduoja ir geria Siauruko gimtadieniuose, galima pasisakyti tik palankiai. Pageidautina – kuo dažniau. Ir tuo metu būti rimtai susišukavus! (pirmoji susiprato R. Miliūtė)

Dar duobėje saugu imituoti demokratiją bergždžiomis diskusijomis apie abortų draudimą ir šeimos sampratą. Diskusijomis, kurių finalas iš anksto žinomas. Abortai laimės prieš vaikus, nes vaikams reikia laisvos erdvės, o jos duobėje nėra. Ne veltui duobiečiai visokioms nėščioms net vietos troleibuse neužleidžia. „Nėra vietos, nėra! Mes už motinos teisę žudyti!“ – šaukia duobietė. Donskis atpažįsta savą: „Vieša intelektualė.“

„Viešas intelektualas“ - čia toks naujas mąstymo imitatoriaus apibūdinimas. Jiems, tiems imitatoriams, leidžiama nesivaržyti, nes jie atlieka duobėje būtiną funkciją. Jie nukreipia minios dėmesį nuo realių problemų: kad kitą žiemą bus šalta, kad nesusimokėjęs už tą šaltį gali likti benamiu, kad elektra brangs, kad maistas taps neįkandamas, kad Kuolį išmetė, ir niekas nei kriukt. Tiems, kurie mėgina kalbėti apie tai – Kuolio pamoka.

Tikriausiai tokiam požiūriui į naujienų ir nuomonių vadybą pritarė ir naujasis LRT tarybos narys – Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. O gal ir nepritarė, bet jo tratančios greitakalbės tuo klausimu neteko girdėti ar skaityti. Gal šaknys, įleistos į valdžios sistemą, paskatino santūrumui? Šaknys, gyvenant duobėje, svarbiau, nei principai, juolab vertybės.

Kas yra vertybės? Riboženkliai, kuriuos pažeidęs prarandi dvasios ramybę. Vertybės skatina mąstyti, nepaklusti, prieštarauti – kelti sumaištį. Principai leidžia atskirti gerus nuo blogų. Suteikia galimybę vertinti ir rinktis. Vertybės trikdo. Šaknys, priešingai, laiko vienoje vietoje, padeda susilaikyti nuo nereikalingų, pavojingų judesių. Nejudinti oro. Didžioji dauguma ir nejudina.

Tiesa, dėl to tas oras duobėja ypač blogas ir duobiečiams ima vaidentis, kad jie turi pasirinkimą. Jie mato chamą Uspaskichą, o regi kietą lyderį. Žiūri kaip tyli Paksas, o mano, kad jis galvoja. Kinkuoja pagal Valinsko „vogtas dainas“ ir jaučiasi visus išdūrę už jį balsuodami. Stebi kaip Kirkilas tuština jų kišenes ir tiki, kad turi valdžią.

Toks lėtinis, blogų gyvenimo sąlygų sukeltas piliečių silpnaprotiškumas būdingas visoms orveliškoms demokratijoms. Sėkmingai išsikepurnėjęs iš lenkiškos duobės, jį aprašė toks Lenkijos žydas Jerzy Kosinsky (Josek Lewinkopf) romane „Būnant čia“ („Being There“) apie bukoką sodininką, kurio vienareikšmį kalbėjimą apie sodininkystę atsitiktinis įtakingas bičiulis, po to – televizija, o pagaliau ir visi kiti suvokė kaip ypač išmintingą kalbėjimą apie valstybės reikalus. Pakerėta tauta pamatė tame sodininke idealų lyderį.

Duobiečiai tokių turi gausų būrį, todėl kas ketverius metus žaidžia rinkimus. Kai pasisvaiginę iki valios prabunda, tai pamato, kad niekas nepasikeitė: prie vairo tie patys, kurie buvo ten dar iki didžiojo lipimo iš duobės prieš 20 metų. Buvo rinkimai ar nebuvo, jau niekas nebesupranta. Todėl demokratija duobėje niekas netiki, burnojimą prieš amžinąją valdžią laiko beprotiškai pavojingu dalyku, kurio pasekmės – burnotojo asmeninė problema. Kad sutvirtintų tą požiūrį Siaurukai vis nukrapšto nuo padebesių kokį nors Kuolį. Jo sudužusi karjera bus kitiems pamoka: per aukštai nelaipioti!

Tiesa, duobėje vis dėlto gali įvykti sukilimas. Jei algos neužteks pavalgyti, o pensijos – maksimų elektrai ir rubikonų šilumai, tai duobiečiai gali ir nesusitvardyti. Sukils patys prieš save ir, greičiau nei duobkasiai spės perbėgti per upelį, išsirinks tą, kuris pažadės pigią naftą ir dujas iš gretimos – Rusijos duobės. Juk pagaliau, kaip neseniai apreiškė duobės Karosas, svarbiau vamzdis, o ne principai. Duobėje svarbiau išgyventi, nei matyti dangų.

P.s. Tiesa, galima būtų pasielgi kaip olandai. Jie savo duobę užpylė ir apsodino tulpėmis. Pasirinkimas visuomet yra, tereikia vizijos. Tačiau viziją irgi pagrobė – toks niekam nežinomas mokslininkas A. Augustinaitis su Siauruko draugeliu Lopata ir dar keliolika panašių į save pravalgė vizijos kūrybai skirtas lėšas, bet taip nieko ir neišgimdė. Likimas?
Alfa.lt

Taip pat skaitykite: