Ar paprasta vaidinti karaliaus Mindaugo motiną? Aktorė Adrija Čepaitė į šį savo vaidmenį žiūri kaip į dar vieną, eilinį teatre. „Vaidinu motinas, kurioms ne vienas šimtas metų. Spektakliuose „Mindaugas“, „Europiečiai“. Bet tai archetipinės motinos, tam tikro amžiaus motinų simboliai“, - sako Adrija, mananti, kad kiekviena moteris turi įgimtą motinystės instinktą.
Su mama Almone, kuri gyvena Vilniuje kartu su tėveliu, aktorė bendrauja labai artimai. „Dabar mama rašo romanus. Pradėjo, išėjusi į pensiją ir labai gerai sekasi. Nors ji biologė, daug metų dirbo laboratorijoje. Romanų rašymas mamai - savotiškas išsigelbėjimas. Nes ji serga nemiga. Kai ateina naktis, sėda prie stalo ir kuria.“
Adrija visuomet žinojo, kad gali daryti tai, ką nori ir supranta. Mama nedrausdavo. Net tuomet, kai įstojo į universitetą, vėliau apsigalvojusi metė ir įstojo į Muzikos akademiją, nei mama, nei tėtis neprieštaravo. Apsisprendimo laisvė - tai vienas iš svarbesnių dalykų, kuriuos Adrija gavo iš motinos. Kartą viename interviu ji pasakė: „Niekas geriau manęs negalėtų apibūdinti kaip mama.“ Ji ir dabar tvirtina, kad taip iš tiesų yra, nes žmogus yra drovus ir labai gerai apie save kalbėti nedrįsta. O motinos - jos dažniausiai apie savo vaikus kalba tik gerai: „Mamos savo vaikais didžiuojasi, kokie jie bebūtų. Ir stengiasi, kad vaikui sektųsi. Jeigu mama tavimi netiki, tai kas kitas tavimi tikės? Kiekvienai mamai savas pelėdžiukas gražiausias, kitaip ji nebūtų mama. Mama netelpa į jokius rėmus, jos trumpai neapibūdinsi. Nei į grožio, nei į proto standartus jos neįgrūsi. Mama yra viena vienintelė, nepakartojama. Pamenu, kaip vienas vaikas kartą man parodė piešinuką. Tokį baisų makalą prikeverzotą. „Kas čia?“ - klausiu jo. O jis: „Čia gi mano mamytė, argi tu nematai, kokia ji graži!“ Ten tokia košė pritepliota. Mama vaikui visada yra gražiausia ir protingiausia. O kaip kitaip.“
Gyvybę lydi skausmas ir meilė
Aktorės sūnui Vyčiui dvidešimt vieneri, dukrai Monikai šešiolika metų. Berniukas ir mergaitė, kurių laukia skirtingi vaidmenys, Adrija tai žinojo, todėl juos auklėjo šiek tiek skirtingai. Vyčiui visuomet buvo skirtas savarankiško ir labai atsakingo vaiko vaidmuo. Dukrai šiek tiek švelnesni reikalavimai. „Aš sūnui daugiau laisvės duodu. Kad jis pats spręstų, rinktųsi. Manu, kad vyras gana anksti gyvenime turi išmokti priimti sprendimus. Teisingus ar ne - čia jau kitas klausimas. Vaikinus mamos turi anksčiau atrišti nuo savęs, paleisti. Vien todėl, kad jie užaugtų vyrais, o ne mamyčių sūneliais. O dukra? Norėčiau ją užauginti pakankamai išmintingą, bet gal ne tokią stiprią, kaip sūnų“, - sako mama.
Ir tuoj pat prisimena, kad vaikystėje Vytis labai mėgo su vaikučiais žaisti. Monika - ne. Ji tarsi tuomet jau žinojo, kad užaugusi taps motina. Ir todėl nereikia skubėti, vaikai tavęs laukia ateityje.
Rašyti komentarą