Žinoma, pati labiausiai neįtikėtina iš „Neįtikėtinų istorijų“ yra ta, kad apsiseilėjusių nepilnamečių stabukas išleido jau antrą „šedevrą“! Ei, kur jūsų rankos?! Imkim dabar visi ir paplokim tuštybės, savimylos ir pasipūtimo demonams. Mat jie ir vėl veikia per Stanislovą Savickį, tokį susilaižiusį hermafroditišką tipažą, tam tikruose sluoksniuose garsėjantį Stano pseudonimu.
Nacionalinio šūdpopsio genijus, švinktelėjusios grupės „Delfinai“ lyderis ir nuolatinis „Panelės“ žurnalo herojus, savo „Neįtikėtinomis istorijomis“ meta pirštinę kritikui. Šis, be jokios abejonės, ją pakelia. O po to suvalgo priešpiečiams su acto ir garstyčių padažu, užkąsdamas prancūzišku batonu ir užgerdamas sausu raudonvyniu. Jei Stano nejaučia gėdos atiminėdamas iš mažamečių jų sunkiai iš tėvų iškaulytų kišenpinigių, sakykite, ko turėtų gėdytis kritikas?
Stano „Neįtikėtinos istorijos“, „Naujoji Melodija“, 2008.
Įsivaizduokime apytamsį provincijos knygynėlį, kuriame maža mergaičiukė traukia iš kišenės sunkiai sutaupytus pinigėlius ir drebančia rankele bakstelį į rožiniu viršeliu padabintą jaunojo autoriaus veikalą. Nes pavadinti šitą „barbišką“ šlamštą knyga nė pats Zaratustra neleistų – nėra jos nei skonio, nei kvapo, nei jausmo. Yra tik iškrypėliškas noras persirengti Mažuoju princu, prisisegti falą simbolizuojantį kardą, pasivadinti rašytoju ir nelyginant povui dar kartą pasistaipyti tokių pačių alpėjančių minioje.
„Mielasis skaitytojau, – jau pratarmėje į pažastį lenda saldžiabalsis dainininkas. – Galbūt tau bus sunku patikėti, ką aš šioje knygoje papasakosiu, bet... Gali būti tikras. Aš guldau savo galvą – viskas, ką tu perskaitysi, yra tikra tiesa.“ Ai, gal neguldyk tu, Stanislovai, galvos, neverta. Jei apsimeti kovojantis dėl tiesos, padėk verčiau ant stalo tai, kas tinka vyrui. Nes nė vienos tiesos šiame melagysčių, skiedalų ir liguistų fantazijų rinkinyje nė su žiburiu nerasi. Tad mielajam skaitytojui nesiūlyčiau vargintis.
Kompaktinio disko dėklą primenančiose „Neįtikėtinose istorijose“ – falšu dvelkianti „Istorija apie mažąjį princą“ (kažkodėl tituluota apysaka???) ir šeši vaizdeliai, prifarširuoti populiariausių klišių ir bene labiausiai nuvalkiotų metaforų. Pseudoalegorija apie balą, norinčią tapti vandenynu, kvailoka; mokyklinio tipo vaizdelis „Blogoji pusė“ – iki koktumo infantiliškas, o panašių pasakėlių apie arklį arba sapną, ko gero, atrastume daugelio penktokių ar septintokių dienoraščiuose. Galų gale apeliacija į „nesuprastą jaunąjį genijų“, norintį nušauti Kritiką ir Bulgakovo (sic!) – „rankraščiai nedega“ – stačiai neskoninga.
Niekingai žema yra naudoti Antoine de Saint-Exupéry vardą „tokioje šū%^*oje“, atsiprašant, kūryboje. Negi nusiritome iki to, kad leisime popscenos lervoms pelnytis šlovę ir „darytis pinigus“ iš to, kam turėtume jausti bent jau pagarbą? Kad ir toks pavyzdys – mažasis princas sako pasakotojui „Stano“: „O aš tave mačiau per televiziją. Ko nustebai? Savo namuose jau kelerius metus turiu palydovinę televiziją...“ (p. 17) Arba: „Tame pat name gyveno žinomas dainininkas Stano“ (p 65).
Toks ir panašus susireikšminimas akis plėšo iš kiekvieno puslapio. Todėl nieko nuostabaus, kad rekomendacijų „Neįtikėtinoms istorijoms“ tenka prašyti iš tokių pačių tuštybėje ir savimyloje paskendusiųjų... Prisipažinkime patys sau, ar norėtume, kad „labai gerą knygą“ mums rekomenduotų perskaityti Oksana iš „Olialia pupyčių“, Karina iš „69 danguje“ ar neplautų kojinių kvapo iš savo atliekamų dainų niekaip neišvėdinantis Mino? Siaubas. Nusišaučiau su durų rankena. Suvalgyčiau nusiurbtus Jagelavičiūtės riebalus. Pasipirščiau Gediminui Jauniui.
Vienintelė vieta, kuri daugiau ar mažiau leistų nusiteikti optimistiškai – ta, kur Stano aprašinėja autobiografinę patirtį skrendant su tėvu iš Maskvos lėktuvu į Vilnių. Visa kita, deja, nuvilia taip, kad esi priverstas įsisąmoninti, jog ir nuo grindų galima nukristi. Tiksliau – nuriedėti. Stačiais laiptais į literatūros daržą. Kuriame šalia tokių naudingų ir skanių daržovių kaip bulvė, morka, kopūstas ir agurotis, stypso nelaiminga Mažojo princo drabužiais aprėdyta kaliausė.
Rašyti komentarą