Daugiau niekada nelaikysiu visų valkatų prasigėrusiais niekšais, nesitikėsiu elgetos dėkingumo, nesistebėsiu apatiškais bedarbiais ir nesimėgausiu patiekalais prašmatniuose restoranuose. Prie tokios išvados prieina pagrindinis romano „Dienos Paryžiuje ir Londone“ herojus, ligi dugno išgėręs savo kančių taurę.
George Orwell „Dienos Paryžiuje ir Londone“, „Kitos knygos“, 2007.
Kai dvidešimt penkerių Ericas Arthuras Blairas (1903–1950 m.) pirmą kartą atvyko į Paryžių įgyvendinti savo vaikystės svajonės tapti rašytoju, jis dar nežinojo, į kokį vargo ir skurdo liūną teks įklimpti iki ausų. Būsimasis garsiųjų utopijų „Gyvulių ūkis“, „1984-ieji“ autorius buvo pernelyg išdidus, kad palūžtų ir sunkią valandą atsisakytų savo tikslo. O slapyvardis George‘as Orwellas paslėpė skurdo ir bado epopėją patyrusį valkatą, nenorintį užtraukti negarbės savo šeimai.
Pirmasis pusiau autobiografinės knygos „Dienos Paryžiuje ir Londone“ variantas, pavadintas „Indų plovėjo dienoraštis“, 1930 m. buvo atmestas leidyklos kaip nevientisas ir pernelyg trumpas. Todėl keista, kad nepraėjus nei trejiems metams ši knyga užkopė į geriausiai parduodamų knygų sąrašus, o vėliau netgi sulaukė vertimų į kitas kalbas. Būtent po šios knygos G. Orwellas išgarsėjo kaip tvirtų pažiūrų socialistas, narsus kovotojas prieš žmogaus pažeminimą bei socialinę neteisybę.
Pagrindinis romano herojus, neįvardijamas autoriaus antrasis „aš“, dienoraščio forma pasakoja savo nuotykius, patirtus prisidėjus prie žemiausios Paryžiaus kastos – indų plovėjų. Purvini nakvynės namai, kitų valkatų išgulėti čiužiniai, savaitėmis neskalbtos antklodės, ištisos pasieniais ropojančių blakių armijos – visa tai tik maža dalis to, su kuo tenka susidurti atsidūrus gyvenimo paribiuose. Pasirodo, kad žmogaus dvasiai palaikyti užtenka kasdienių pažeminimų, smūgių, nepakeliamo darbo krūvio ir vargano maisto davinio – puodo arbatos ir dviejų riekių duonos.
„Grimzdamas į skurdą padarai vieną didelį atradimą, kuris nusveria daugelį kitų. Atrandi nuobodulį, poelgių gėdingumą, alkio jausmą, bet atrandi išganingąją skurdo ypatybę – jo galią naikinti ateitį“, – dėsto autorius. Prieš jo akis plaukia Paryžiuje gyvenančių emigrantų: rusų karininkų, agresyvių italų, serbų ir daugelio kitų tautybių atstovų gyvenimas. Besibastydamas iš vieno viešbučio į kitą, iš bjaurios virtuvės į dar bjauresnę, herojus susipažįsta su jais visais ir pamažu krauna savo žmoniškosios patirties kapitalą.
Ironiškos autoriaus pasakojamos istorijos apie emigrantų praeitį, meilės nuotykius, prekeivius kokainu ir veido pudra ne visuomet dera su aprašomais išgyvenimais. Antra vertus, rašytojas visai nesiekia mūsų graudinti, sveikas humoras ir sarkazmas yra pagrindiniai jo ginklai, parodantys, kad toli gražu ne viskas šioje visuomenėje klostosi taip, kaip norėtume. „Duonos ir margarino dieta veikia geriau už raminamuosius“, – ironizuoja G. Orwellas, analizuodamas, kodėl ilgą laiką pusbadžiu gyvenantys valkatos vėliau būna per silpni imtis bet kokio darbo.
Romano herojus išbando ne tik juodžiausius ir prasčiausiai apmokamus darbus Paryžiaus užkandinėse, toks pat bastūno likimas jo laukia ir Londono gatvėse. Knyga nuplėšia skraistę nuo geriausių restoranų, parodydama, kokiomis sąlygomis vyksta patiekalų gaminimas ir kaip išnaudojami virėjai, padavėjai ir indų plovėjai. „Atvirai kalbant, juo daugiau žmogus moka už maistą, juo daugiau svetimo prakaito ir seilių jam tenka nuryti“, – konstatuoja autorius (p. 88).
Savo tvirtu emociniu ir politiniu užtaisu „Dienos Paryžiuje ir Londone“ iš dalies primena garsųjį Jacko Londono romaną „Martinas Idenas“. Deja, G. Orwello herojus neturi tokių didelių literatūrinių aspiracijų, jam svarbiau kaip nors išgyventi iki kito ryto, o pažeminimų, skurdo ir bado akivaizdoje neprarasti žmogiškojo orumo. Rašytojas nepataikauja skaitytojui, nemoralizuoja ir nebando jo auklėti. Jam svarbiau yra nuoga tiesa, kad kiekvienas iš mūsų ją galėtų patirti ir, be jokios abejonės, įvertinti.
Rašyti komentarą