Aukščiausia viršukalnė Baltijos valstybėse yra Didžiojo kiaušinio kalnas Estijoje, esanti 318 m virš jūros lygio. Tai tesudaro maždaug vieną tryliktąją Everesto kalno dalį, bet, nepaisant šio geografinio neatitikimo, yra nemažai pribloškiamų panašumų tarp Baltijos valstybių ir Tibeto, rašo „The Economist“.
Pirmiausia tiek Baltijos valstybės, tiek Tibetas savo laiku buvo tiesiog ištrintos iš žemėlapių. Tai padarė daug didesni jų kaimynai, vėliau nusikaltimu laikę bet kokias tautiškumo apraiškas. Be to, dera pastebėti, kad į tibetiečių viešą laisvės troškimą išorinis pasaulis reaguoja taip pat abejingai, kaip tai darė ir lietuvių, latvių bei estų atveju.
Prisiminkime Kremliaus „rusifikavimo“ politiką, kuria buvo siekiama užgniaužti nacionalistines mintis Baltijos valstybėse. Kinai Tibeto atveju taip pat taiko šį fiktyvų komunistinės retorikos principą apie etninę harmoniją: „Būkite tokie kaip mes ir visi gyvensime laimingai.“ Vadovaujantis juo tiesiog „pamirštama“, kad mažumos gali turėti kokių nors skundų ar problemų.
Jei dėl laimingo atsitiktinumo Tibetas ateityje atgautų nepriklausomybę, susidurtų su panašia migrantų problema: ar kinų naujakuriai, atsisakantys mokytis tibetiečių kalbos, automatiškai taptų naujos valstybės piliečiais?
Reikia išskirti dar vieną esminį panašumą tarp Baltijos valstybių ir Tibeto – tai vyriausybės, veikiančios tremtyje ir simboliškai pabrėžiančios šalies valstybingumą, išlaikančios teisinį tęstinumą. Kita vertus, kaip teigia „The Economist“, šis panašumas nėra absoliutus, nes egzistuoja didžiulis skirtumas tarp Dalai Lamos ir Ernsto Jaaksono, Estijos generalinio konsulo Niujorke, ar Stasio Lozoraičio, Lietuvos ambasadoriaus Vatikane. Tibeto dvasinis lyderis yra asmuo, disponuojantis panašiu patrauklumu pasauliui kaip popiežius Jonas Paulius II, Nelsonas Mandela ir Aung San Suu Kyi.
Dabar grįžkime į 1980 m. Maskvos bei 1984 m. Los Andželo olimpines žaidynes, kai abi pusės kovojo savitą propagandinį karą. Kremlius Estijoje tuomet surengė buriavimo varžybas, siekdamas „paplauti“ nepripažinimo politiką, kurios laikėsi dauguma Vakarų valstybių, teigdamos, kad Baltijos valstybės buvo neteisėtai okupuotos. Tuo tarpu Vašingtone grupė asmenų, pasivadinusi „18 ambasada“, prisirakino grandinėmis prie tuo metu sovietų ambasados su plakatu „Lietuva 1940, Afganistanas 1980”, vaizduojančiu sovietų olimpinį simbolį – meškiuką, šokantį ant kaukolių krūvos.
Tuo tarpu Tibeto laukia dar dramatiškesnė olimpiada. Deglo įžiebimo ceremonijos Atėnuose sužlugdymas tėra pradžia. Kita vertus, kišimasis į sportą – pasaulietinę daugelio pasaulio gyventojų religiją – gali sukelti apolitiškų asmenų pyktį ir nepasiekti reikiamo rezultato.
Aišku viena, olimpinių žaidynių rengimas turės įtakos totalitariniam režimui. Visi suvokia, kad viešas susidorojimas su mažumomis gali sudaryti nepalankų įspūdį pasauliui. Tačiau kaip pasielgtų kinų valdžia, jei tūkstančiai sportininkų vilkėtų „neteisėtus“ Dalai Lamos ženkliukus?
Pabandykime įsivaizduoti Tibeto nacionalinę komandą 2036 m. olimpiadoje. Galbūt tai atrodo nelabai realu, bet dar 1980 m. mažai kas tikėjo, kad šiame tarptautiniame sporto renginyje kada nors dalyvaus lietuvių, latvių ir estų sportininkai, atstovaujantys savo nepriklausomai šaliai.
Rašyti komentarą