Stipriai politizuota romantinė komedija apie neblėstančią meilę, kuri susideda iš stebuklų, nesusipratimų, smulkmenų ir kantrybės. Režisieriaus Adamo Brookso filmas buvo sukurtas po gerą vardą turinčios Didžiosios Britanijos studijos „Working Title“ vėliava, bet šį kartą išėjo kažkoks pervirtas ir persūdytas birzgaliukas. Nėra ką lyginti su lietuvių tautą užverbavusiais kultiniais hitais „Noting Hilas“, „Bridžitos Džouns dienoraštis“ bei „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“.
Filmą „Be abejo, turbūt“ vertina tarptautinis kino monstras. Daugiau informacijos → www.imdb.com 
Čia visai neliko tipiško subtilaus angliško humoro, kurį pakeitė banalūs ir nuvalkioti amerikietiški juokeliai, kuriuose būtinai yra pripainiota tiesioginių užuominų apie seksą. Kai pačioje pradžioje scenaristas pamėgino į vaikų lūpas įsprausti jų amžiui netinkamus nepadorius žodžius, supratau, kad iš šio filmo neverta tikėtis nieko gera. Nuvalkiotomis ir pigiomis amerikietiškų pyragų tradicijomis žiūrovų širdžių taip lengvai nepaimsi.
Esminė filmo idėja – gal ir nieko. Išsiskirti jau nusprendęs jaunas vyras smalsiai dukrelei pasakoja savo nerūpestingo gyvenimo istoriją ir pasiūlo pažaisti meilės detektyvą, kurio finale daugybę klausimų užduodanti mergaitė turės atspėti, kuri iš trejų kandidačių yra jos mama. Visai intriguojama užuomazga, bet labai prastas ir neapgalvotas išpildymas su gausybe nelogiškų nukrypimų. Sunku patikėti tokiais personažais, kurių išvaizda visiškai nesikeičia per 20 metų, o apsiribojama vien tik minimaliu šukuosenos pakeitimu ar tam laikotarpiui madingos muzikos paminėjimu.
Juk veiksmas nukelia į tuos neatmenamus laikus, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų ir niekas nesinaudojo elektroniniu paštu, bet aktoriai vis tiek vaidina labai šiuolaikiškus jaunus žmones, kurie įsipainioja į visiems pažįstamas amžinas nekviestos meilės intrigas. Jie vis nerimsta, abejoja dėl kiekvienos smulkmenos, blaškosi nuo vieno bučinio prie kito ir mėgina ieškoti tinkamiausio varianto, bet niekaip nesuvokia, kad geriausias širdies draugas galbūt jau yra čia šalia.
Nieko nepadarysi, panašūs nesusipratimai ir nesusikalbėjimai yra neišvengiami net šiandien. Metai bėga, laikai keičiasi, visuomenė tobulėja, bet kažkodėl dauguma šios Žemės piliečių elgiasi lygiai taip pat kvailai ir neapgalvotai, kaip parodyta filme „Be abejo, turbūt“. Tikriausiai daugelis iš jūsų ekrane atpažinsite save ir išdrįsite užduoti keletą klausimų, o tai yra didžiausias šio kūrinio privalumas.
Bet niekaip nesupratau, kam režisieriui prireikė meilės pasaką nudažyti politinėmis spalvomis. Labai abejoju, kad tai yra tik nelemtas atsitiktinumas. Hilary Clinton kaip tik kaunasi dėl prezidentienės posto ir žiauriai nori dar ketverius metus pamiegoti Baltuosiuose Rūmuose, o čia lyg tyčia nauja romantinė komedija ironiškai primena jos vyro Billo Clintono meilės nuotykius su kitomis moterimis ir iškapsto kiek primirštą archyvinę medžiagą.
Neverta net slėpti, kad garsioji Monica Lewinsky tikrai bus paminėta ir parodyta šiame filme, kurio personažai nepraleis pagundos mestelti keletą šmaikščių replikų. Toliau prasideda dar įdomesni dalykai, kai vienas geriausių pagrindinio veikėjo bičiulių užsisvajoja, kaip jis taps pirmuoju juodaodžiu JAV prezidentu. Nejaugi šį nukrypimą taip pat reikėtų priskirti nežabotai scenaristų fantazijai? Jeigu taip iš tiesų įvyko, tuo aš netikiu, filmas buvo išleistas į repertuarą ne laiku ir ne vietoje.
Tiek jau to, pamirškime išryškintas politines aktualijas ir grįžkime prie filmo, kuris be rimtos priežasties ištęstas iki beveik dviejų valandų, nors viską galima buvo papasakoti per kur kas trumpesnį laiką. Režisierius didvyriškai tempia gumą, prikaišioja visai nereikalingų situacijų ir mėgina sunarplioti nenuspėjamą siužetą, kuris arčiau pabaigos pradeda sukinėtis skirtingomis kryptimis. Kai atrodo, kad jau viskas aišku ir atėjo metas dėti tašką, išmetama dar viena papildoma versija, ir meilės detektyvas vėl tęsiasi, o režisierius niekaip neapsisprendžia, kada užbaigti žiūrovų kankinimo procesą.
Kai galiausiai ekraną papuošia titrai, supranti, kad visą tą laiką buvai sąmoningai apgaudinėjamas, o visą tą paprastą istoriją buvo įmanoma sutalpinti į 10–15 minučių trumpametražį filmą. Jo moralas gana įdomus, teisingas ir pamokomas, bet nenoriu išduoti didžiausios paslapties, kad nepavogčiau pagrindinės intrigos. Pažiūrėkite patys ir pamėginkite pritaikyti savo gyvenime. Tai visai lengva ir įmanoma, o galbūt ir veiksminga.
Prie gerųjų filmo savybių neabejotinai reikėtų priskirti simpatiškąją ir talentingąją Abigail Breslin, kuri kadaise debiutavo M. Night Shyamalano siaubuke „Ženklai“, bet dabar užaugo labai gera aktore. 12-ojo gimtadienio laukianti mergaitė ryškiausiai sužibėjo prieš dvejus metus nepriklausomo kino perliuke „Mažoji mis“, o po to ištraukė lengvai nuspėjamą ir trafaretinę melodramą „Meilės receptas“, kurioje suvaidino kur kas geriau už Catherine Zeta-Jones. Režisierius Adamas Brooksas charizmatiškajai žvaigždutei suteikė mažiausiai laiko, bet tas trumpas minutes Abigail išnaudojo kuo puikiausiai. Turbūt ji yra vienintelė rimta priežastis bent kartą pažiūrėti šį niekuo ypatingu neišsiskiriantį filmą.
ALFA filmo vertinimas:
Scenarijus – 4
Režisūra – 5
Aktorių vaidyba – 7
Operatoriaus darbas – 6
Muzika – 8
Ar žiūrėčiau dar kartą – ne
Bendras įvertinimas – 6
Rašyti komentarą