Kino platinimo kompanija „Garsų pasaulio įrašai“ vėl pasitelkė fantaziją ir sugalvojo autorinį lietuvišką pavadinimą filmui su dviem Holivudo senukais. Lietuviška laisvo vertimo versija komerciškai skamba ir žada labai smagią kelionių komediją. Panašų išankstinį įspūdį sudaro ir visa reklaminė medžiaga, kuri mėgina įteigti esminę filmo mintį, kad mirtį reikia pasitikti su šypsena ir gera nuotaika. Gražiame plakate simboliškai pavaizduota, kad du sunkiai sergantys vyrukai stengsis pasimėgauti paskutiniais saulės spinduliais prieš neišvengiamą kelionę į amžinąją naktį.
Filmą „Prieš pakratant kojas“ vertina tarptautinis kino monstras. Daugiau informacijos → www.imdb.com 
Režisieriaus veterano Robo Rainerio filmas man paliko gilų įspūdį, bet norėčiau iš karto įspėti, kad nusiteiktumėte rimtam kūriniui, nes kitaip jis gali nepateisinti didelių lūkesčių. Vis dėlto šis filmas yra artimesnis liūdnai dramai apie klastingojo vėžio pasekmes, išgyvenamą skausmą ir mirtį. Jeigu tikėsitės vien tik lengvos ir nuotaikingos komedijos, jums bus ne visai juokinga. Būtent todėl galvoju, kad „Prieš pakratant kojas“ netinka savaitgalio pramogai, nors sudėtingą temą režisierius ir scenarijaus autorius mėgina apeiti linksmais pokštais ir anekdotinėmis situacijomis.
Lietuvišką filmo premjerą norėčiau dedikuoti beprotiškai fantastiško maestro Vytauto Kernagio šviesiai atminčiai. Robo Rainerio kūrinį žiūrėjau dar pirmomis metų dienomis, bet dabar mintyse atsuku matytus vaizdus ir prisimenu siužeto peripetijas, o vietoj Morgano Freemano vis tiek įsivaizduoju Vytautą Kernagį. Tikriausiai jis taip pat turėjo gražių planų netolimai ateičiai, dar neįgyvendintų svajonių ir nepatirtų gyvenimiškų malonumų, kaip ir du holivudinės tragikomedijos herojai. Jie susitinka ligoninės palatoje, išgirsta nepaguodžiančias gydytojų prognozes, susitaria negaišti laiko, pabėga į laisvę ir mėgina išnaudoti likusias dienas pagal savo scenarijų.
Visi filmo įvykiai yra išgalvoti, bet juos neabejotinai padiktavo realaus gyvenimo išdaigos, kurias kiekvienas žiūrovas supranta skirtingai. Įsidėmėjau ir didžiai gerbiamo amerikiečių kino kritiko Rogerio Eberto parašytus žodžius, kuriais jis negailestingai sumaišė „Prieš pakratant kojas“ su žemėmis. Milžinišką patirtį sukaupęs veteranas šiuo metu didvyriškai kovoja su ilgai kankinančiu vėžiu ir dėl sudėtingų operacijų komplikacijų kol kas nebegali kalbėti, todėl iš esmės nepriima filmo idėjos ir netiki, kad ligoninėje kas nors leistų sau sudarinėti sąrašą skambių pramogų, kurias pacientas dar norėtų išbandyti prieš mirtį. Akivaizdu, kad dvikovos su klastinga liga įkarštyje tokių minčių niekam nekyla. Juolab realiame gyvenime joks vėžininkas nedrįstų svajoti apie šuolį parašiutu, turiningą medžioklę džiunglėse, pasivažinėjimą lenktyniniais automobiliais, gurkšnį gero prancūziško vyno, alpinizmo malonumus snieginguose Himalajuose, vizitą prie Didžiosios kinų sienos ir kitas ekskursijų subtilybes.
Tai yra tik kinas, neišsiskiriantis pernelyg dideliu originalumu ir išradingumu, bet tarp gražių vaizdų, beprotiškų nuotykių, įdomių dialogų ir profesionalios vaidybos suteikiantis galimybę pamąstyti apie gyvenimo prasmę, draugystę, ligą, tikėjimą ir mirtį. Provokuojamas filmas rutulioja gan kontroversišką ir skandalingą išvadą, kad gal neverta kankintis chemoterapijos kursuose ir laukti neįtikėtinų medicinos stebuklų, o geriau nusispjauti į tą vėžį, investuoti tuos pinigus žemiškiems malonumams ir nugyventi finalines dienas kaip šventę, kurios niekada jau neatsuksi atgal. Filme pakanka magiškų momentų, kai juokas skverbiasi pro ašaras, šypsenos papuošia herojų veidus sukandus dantis dėl skausmo ir neišsenkama ironija keičia liūdesį.
Mane labiau suerzino netikroviškai sufabrikuotos kelionių aplink pasaulį scenos. Dideliame ekrane sunku paslėpti tokią apgaulę, kad viskas neva buvo filmuojama autentiškose vietose. Iš tiesų abu pagrindiniai aktoriai stovėjo Los Andželo studijoje ir vaidino mėlyname fone, kurį po to kompiuterinio montažo specialistai pakeitė vaizdeliais iš Prancūzijos Rivjeros, Indijos, Tibeto, Honkongo ir Afrikos. Būtų kur kas geriau, kad didžiausias Holivudo tinginys Jackas Nicholsonas pakeistų savo nusistatymą ir galėtų filmuotis ne tik kuo arčiau namų. Bet jam juk svarbiau nepraleisti nė vienerių „L.A. Lakers“ varžybų, nei trankytis su operatoriais aplink pasaulį. Todėl galiausiai visos smagiausios filmo scenos atrodo šiek tiek statiškai ir neįtikinamai.
Žinoma, kad Jackas Nicholsonas ir Morganas Freemanas stengiasi kompensuoti nesklandumus aukščiausios prabos vaidyba. Savo darbą jie iš tiesų atlieka nepriekaištingai, bet kitaip ir negali būti. Abu „Oskaro“ premijų laureatai nevengia improvizacijų, subtilaus humoro, kvailų veido mimikų ir linksmų parodijų, todėl net skausmingi išgyvenimai ligoninėje skatina šypsotis. Charizmatiškasis Jackas Nicholsonas laido ironiškas replikas ir smaginasi vaidindamas ekscentrišką milijardierių ligoninės savininką, kuris, vos tik pateikęs pasiūlymą guldyti po du pacientus į vieną palatą, sulaukia likimo nuobaudos ir pats gauna progą išbandyti naują gydymo metodiką. Sumaniajam Morganui Freemanui teko kiek rimtesnė užduotis, todėl jo elegantiškas ir nuoširdus automechanikas turi nuolat nuleidinėti ant žemės padebesiais skrajojantį bičiulį ir sugrąžinti svajones į ne tokią jau juokingą realybę.
Kažką panašaus mes jau matėme kultinėje vokiškoje komedijoje „Beldžiant į dangaus vartus“, bet tai jau buvo seniai, labai seniai. Net savotiškai keista, kad Holivudo fabrikas taip ilgai laukė, kad pasiskolintų gerą ir veiksmingą idėją.
ALFA filmo vertinimas:
Scenarijus – 7
Režisūra – 7
Aktorių vaidyba – 8
Operatoriaus darbas – 6
Muzika – 7
Ar žiūrėčiau dar kartą – taip
Bendras įvertinimas – 7
Rašyti komentarą