Viskas, ką dabar daro Holivudo scenaristai, nesukelia jokio gailesčio. Atvirkščiai. Visus streikavusiuosius norėtųsi tiesiog atleisti iš darbo. Tai, ką jie šiandien daro, nusibodo ir mažiems, ir dideliems. Vietoje originalių sumanymų didžiajam ekranui istorijų kūrėjai siūlo vaikiškas fantastines pasakas. Šiek tiek vyresnei auditorijai – pigius siaubo filmus. Kad jie nors baisūs būtų... Apie tai turbūt niekas negalvoja. Tiesiog skuba vykdyti studijų planus ir pateisinti susidariusią paklausą. Paviršutiniškai dirbant, nesukursi naujų „Rozmari kūdikių“ ar „Omenų“. Tuomet lieka kopijuoti tai, ką iki tavęs padarė kiti.
Filmą „Užraktas“ vertina tarptautinis kino monstras. Daugiau informacijos → www.imdb.com 
Mūsų nelaimei, prieš keletą metų amerikiečių kinematografininkai perdirbo savo rinkai pora japoniškų horrorų. Niūri azijietiška estetika tuomet pagyvino įprastą repertuarą. Tačiau viskam yra ribos. Lietuvoje mes jau matėme abu „Skambučius“ ir „Pagiežas“, o paskui pasipylė iš gausybės rago filmai dvyniai, kuriuos atskirti vieną nuo kito po metų jau darosi sunku. Prisipažinsiu sąžiningai.
Šiandien dar viena mergina-vaiduoklis ateina iš dvasių pasaulio terorizuoti gyvųjų, kurie kažkuo nusikalto ir nusipelnė bausmės. Jauna porelė partrenkia automobiliu žmogų ir po kiek laiko juos ima persekioti paranormalūs reiškiniai. Pažįstama? Kur gi ne. Tai siužeto užuomazga iš „Objektyvo užrakto“, azijietiško 2004-ųjų siaubo filmo, kurį pagal seną tradiciją šiemet perdirba amerikiečiai ir tokiu būdu pateikia mums įprastą keršto istoriją, išvestą iš „Aš žinau, ką padarėte praėjusią vasarą“ ir japoniškų vaiduokliškų filmų.
Originalas šiek tiek turėjo poveikio savo gerai subalansuotu ritmu, spalvomis ir muzika. Apie šiandien pasirodantį perdirbinį „Užraktas“ – tiesiog nėra ką pasakyti gera. Jo režisieriumi buvo pakviestas japonas Masayuki Ochiai, kuris pirmą sykį darė anglakalbį filmą. Gal todėl scenaristas Luke‘as Dawsonas tyčia siužetą parašė taip, kad jo kolega galėtų nenutolti nuo sau artimesnio veiksmo fono. Pagrindiniai herojai amerikiečiai, bet visa istorija vyksta Japonijoje, išskyrus trumpą įžangą ir epilogą.
Fotografui Bendžaminui Šo (aktorius Joshua Jacksonas) užduotis sudalyvauti prabangiame mados renginyje Japonijos sostinėje turėjo būti savotiškas medaus mėnuo. Su savo nuotaka jis atvyksta į Tokiją, bet pirmas jaunavedžiams nutikęs dalykas samurajų šalyje – paslaptinga avarija. Viduryje kelio tiesiog iš niekur išdygsta mergina. Atsipeikėję po smūgio ir rimčiau nenukentėję mūsų pagrindiniai personažai jokios merginos niekur nesuranda.
Po pirmos darbo dienos fotografas pastebi keistą dalyką: visos jo darytos nuotraukos yra brokuotos. Jose – keistos miglos dėmės. Jo žmona Džeinė (akt. Rachael Taylor) įsitikinusi, kad tai nuotraukos jų partrenktos merginos. Ji grįžo iš dvasių pasaulio ir trokšta keršto už tai, kad buvo palikta mirti.
Viskas banalu ir šimtą kartų eksploatuota. Blogiausia, kad aktoriai vaidina tik formaliai, patys aiškiai netikėdami tuo, ką vaizduoja. Visa kūrybinė grupė atrodo dirba tik galvodama apie savo honorarą. Vienintelė filmo viltis tokiu atveju buvo įspūdingesnis vaizdinis sprendimas. Didžiąją filmo dalį kalba eina apie realias dvasių nuotraukas. XX a. pabaigoje madinga buvo apie tai kalbėti spaudoje ir per televiziją. Tikrai daug kas tuo nuoširdžiai domėjosi. „Užrakto“ operatoriumi buvo pakviestas padirbėti solidus profesionalas Katsumi Yanagijima, dirbęs su legendiniu Takeshi Kitano („Zatoičis“, „Lėlės“).
Keista, bet šis virtuozas nieko stulbinama neišgavo iš, atrodytų, dėkingos temos. Viskas jau matyta ir šabloniška, o daugiau nieko nebelieka. Pagrindiniai gąsdinantys elementai, tiesiogiai perimti iš originalaus filmo, virsta visai ne baisiais, o veikiau standartiniais „siurprizais“. Staigūs triukšmai, keičiantys tylą, rankos ant pečių, viskas, prie ko seniai pripratome. Iš visos kūrybinės grupės gal tik kompozitoriui Nathanui Barrui reikia padėkoti, kad bent kažkokią žanrui reikiamą stilistiką davė savo nepriekaištingu garso takeliu.
O dvasios jau seniai nieko nebegąsdina ir absoliučiai visuose šalyse blogai sutiktas filmas tik patvirtina: kažkada populiari realių vaiduoklių fotografijų tema dabar jau nieko neintriguoja. Bent jau ne tiek, kad priverstų mus masiškai mokėti po 15 litų už bilietą į kiną.
ALFA filmo vertinimas:
Filmo scenarijus – 4
Režisūra – 3
Aktorių vaidyba – 4
Garso takelis – 6
Operatoriaus darbas – 7
Ar žiūrėčiau dar kartą – ne
Galutinis verdiktas – 5
Rašyti komentarą