Ko dabar labiausiai laukia vaikai ir jų tėveliai? Labai jau lengvas klausimas, nes atsakymą sužinosite, jeigu tik bent kartą per Velykas apsilankysite kino teatre. Per ilgąjį savaitgalį ten be jokios konkurencijos karaliaus drambliukas Hortonas ir dulkelėje įsikūrusio Kasvilio miesto meras. Lietuviškai dubliuotų animacinių komedijų jau spėjome pasiilgti, nes nuo „Bitės filmo“ premjeros jau prazvimbė kone trys mėnesiai. Kadangi lietuvių kalbą išmokę Galijos milžinai Asteriksas ir Obeliksas tik keliems seansams užsuko į Vilnių, mažųjų žiūrovų auditorija su nekantrumu laukia naujos ekskursijos į gražų ir spalvotą kino magijos pasaulį.
Filmą „Hortonas“ vertina tarptautinis kino monstras. Daugiau informacijos → www.imdb.com 
„Į šitą filmą eisime su visa šeimyna“, – tokį ir panašų grasinimą per pastarąsias savaites esu girdėjęs ne kartą. Man net nekyla minčių abejoti, kad „Hortonas“ nesurinks septynženklės piniginės sumos. 11-ąjį Lietuvos kino rinkos milijonierių sveikinsime jau artimiausiomis savaitėmis, o gal ir dar greičiau.
Animacinė komedija tiesiog užprogramuota geriems atsiliepimams ir pozityvioms rekomendacijoms. Vaikai žavėsis mielu ir nuoširdžiu drambliuku, kuris dideles ausis mėgsta vynioti į originalius galvos apdangalus. Populiariausio Lietuvoje žanro gerbėjai liks patenkinti kokybišku Holivudo animatorių darbu ir stilingos išvaizdos veikėjais, kuriuos sukūrė Daktaru Seussu pasivadinęs išradingasis rašytojas Theodore'as Geiselis. Vyresni žiūrovai trauks įvertinti aktorių Rolando Kazlo, Dainiaus Kazlausko, Rimantės Valiukaitės komedijinių gebėjimų, kurie jau praturtino ir suteikė lietuviškumo bruožų ne vieną holivudiniam filmui.
Nemirtingąjį linksmuolį voveriuką Skratą ir kitus nerealiuosius „Ledynmečio“ herojus nupiešę studijos „20th Century Fox“ genijai išleido dar vieną stilingą ir nuostabią pasaką, kurią labiausiai įkvėpė ir paveikė dar 1954-aisiais pasirodžiusi iliustruota vaikiška knygelė. Jos autorių puikiai primena 337 tūkst. Lt pajamas surinkusi režisieriaus Rono Howardo fantastinė nuotykių komedija „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ – ji mus supažindino su vien tik ryškiausiose fantazijose egzistuojančiu magiškuoju Kasvilio miestu ir keistuoliais jo gyventojais. Charizmatiško blogų vaikų siaubo Grinčo šį kartą nepamatysite, bet niekšingųjų padarų sutiksite abiejose barikadų pusėse.
„Hortone“ labai gražiai sutilpo du skirtingos stilistikos filmai. Vienu metu veiksmas vyksta pavojų kupinose spalvingose džiunglėse ir smulkioje dulkelėje įsikūrusioje mikroskopinėje karalystėje. Drambliukas Hortonas išgirsta pagalbos šauksmą, ryžtasi apsaugoti nepastebimą Kasvilio miestelį nuo Armagedono ir tampa priešu buvusių draugų akyse, nes niekas nenori tikėti paistalais apie neegzistuojantį pasaulį ir laiko džiunglių milžiną kuoktelėjusiu.
Į tokią pat situaciją pakliūna rūpestingasis Kasvilio meras, kuris vienintelis bendrauja su Hortonu ir desperatiškai mėgina įtikinti bendruomenę bei skeptiškai nusiteikusią miestelio tarybą apie gresiantį pavojų. Režisieriai sąmojingai supina dvi siužetines linijas ir prigalvoja linksmų nuotykių, kurie visaip veikia gyvenimo dėsnius džiunglėse ir kasmetinei šventei besiruošiančiame Kasvilyje.
Filmas labai smagus, bet pernelyg vaikiškas ir paprastas. Jame pripaišyta gausybė įdomių personažų, bet daugeliui iš jų nepakanka mikliai prabėgančių 90 minučių atskleisti savo charakteriams, nes tam skiriamos vos keli trumpučiai epizodėliai. O juk labai norėtųsi daugiau laiko praleisti su niekšinguoju begėdžiu ereliu Vladu, kuris medžioja Hortoną ir trokšta sunaikinti dulkelę, ar bananų graužimo rekordą gerinančiu beždžioniuku.
Kasvilyje taip pat pilna grinčiškos išvaizdos veikėjų, kurių net neįmanoma normaliai įsidėmėti. Jie tiesiog pasirodo keliasdešimt sekundžių ir keičia vienas kitą.
„Hortonas“ man labai patiko, bet apibendrindamas negaliu pasakyti, kad jis yra geresnis už „La Troškinį“, „Nerealiuosius“ ir „Ratus“. Lietuviškas įgarsinimas kaip visuomet pagerina bendrą įspūdį ir tautosakos pokštais šiek tiek pakeičia kai kurių dialogų tiesioginę prasmę. Džiaugiausi girdėdamas po „Medžioklės sezono“ triumfo į animacijos pasaulį sugrįžusį Rolandą Kazlą, kuris vėl paskolina savo sielą holivudiniam personažui. Bet nustebau, kad dubliažo režisierius Andrius Rožickas jam patikėjo įgarsinti antrąjį pagal svarbą filmo personažą, kuris beveik neužsičiaupdamas daug kalba, bet neturi pasakyti nieko reikšmingesnio. Šį kartą dialogų autoriai ir vertėjai pagailėjo Rolandui Kazlui teksto, todėl jam nepavyko pagerinti fenomenalaus vienaragio elnio Elioto vaidmens.
Visuomet laikiau Rolandą Kazlą lietuvišku Jimu Carrey ir laukiau to momento, kad jis gautų unikalią galimybę dubliuoti garsųjį Holivudo komiką. Originalioje versijoje būtent Jimas Carrey įgarsino drambliuką Hortoną, o man lieka tik įsivaizduoti, kaip jis kalbėtų Rolando Kazlo balsu. Neabejoju, kad po tokio apsikeitimo vaidmenimis lietuviškas „Hortonas“ būtų kur kas geresnis, linksmesnis ir kokybiškesnis.
Neturiu nieko prieš „Urvinį žmogų“ Dainių Kazlauską, kuris nepamirštamai puikiai įgarsino peliuką Remį – Remigijų iš „La Troškinio“ ir romėnų niekadarį Brutą iš „Asterikso ir Obelikso Olimpinėse žaidynėse“, bet jau pernelyg dažnai skolina savo balsą užsienietiškų filmų personažams ir girdisi beveik kiekviename lietuviškai įgarsintame kūrinyje. Galbūt dėl šios priežasties drambliukas Hortonas suvienodėja su kitais Dainiaus balsiniais pasirodymais. Jei kažkas išjungtų ekrane vaizdą ir paliktų vien tik garsą, būtų sunku atskirti „Hortoną“, „Bitės filmą“ ir „Ant bangos“.
Mano nuomone, „Hortone“ ryškiausiai sužibėjo ir labiausiai atsiskleidė Rimantė Valiukaitė – ji tobulai įgarsina ciniškąją intrigantę kengūrą ir savotiškai primena Elvyrą iš TV serialo „Nekviesta meilė“. Kadangi animacinėse džiunglėse nesimato tikrojo valdovo liūto, kengūra griebiasi vadovauti, regzti sąmokslo teorijas ir manipuliuoti patikliais kaimynais. Ji vadovaujasi paprastu principu – jeigu kažko negali matyti, vadinasi, tas dalykas neegzistuoja. Kengūra nepastebi jokio Kasvilio ant smulkios dulkelės ir juo labiau nesugeba išgirsti šauksmo „Esam čia“, todėl nusprendžia išlaisvinti drambliuką iš beprotybės liūno ir sunaikinti mikroskopinę karalystę. Bet dainingame finale viskas baigsis laimingai ir gražiai. Trūks tik katino Leopoldo pamokomos frazės: „Vaikai, gyvenkime draugiškai!“
ALFA filmo vertinimas:
Scenarijus – 7
Režisūra – 8
Lietuviškas įgarsinimas – 8
Muzika – 8
Ar žiūrėčiau dar kartą – taip
Bendras įvertinimas – 8
Rašyti komentarą