Skaityti Miloradą Pavičių gimtąja kalba, Kosovui paskelbus nepriklausomybę, tampa ne tik įdomu, bet ir madinga. O romanas „Antrasis kūnas“, kurį autorius laiko geriausiu savo kada nors parašytu kūriniu, yra puiki pramoga intelektui. Jei esate pasirengę išbandyti save, lieka palinkėti sėkmės ir kelių neįtikėtinų vakarų ieškant sveikatos, meilės bei laimės.
Tie trys žodžiai „meilė“, „sveikata“ ir „laimė“ paverčia M. Pavičiaus „Antrąjį kūną“ magišku trikampiu, kuriame klaidžioja keistuoliai romano herojai. Miręs, bet savo romaną teberašantis rašytojas, knygų rinkėjas Zacharija Orfelinas, gyvenantis XVIII a. Venecijoje, Dievo tarnas Gavrilas Stefanovičius, bandantis užbėgti už akių savo žmogžudystei, ir galų gale pats Šėtonas, geriantis obuolių sultis.
Jei net tai nesuintriguos maloningojo skaitytojo, nulenksiu žemyn savo pliką galvą – ko nesugeba M. Pavičius, nepavyks nė man. Antra vertus, kaip sako metras Miloradas: „Mano knygos kaip švediškas stalas – kiekvienas nuo jo gali pasiimti tai, kas jam patinka.“ O „Antrąjį kūną“ žymusis serbų poetas, prozininkas ir literatūros istorikas yra pavadinęs „metafiziniu trileriu“, tad taip į jį ir pasižiūrėkime.
Milorad Pavič. Antrasis kūnas. „LRS Leidykla“, 2007.
Pagrindinis „Antrojo kūno“ patiekalas – istorija apie akmeninį žiedą, su kuriuo galima burti ateitį. Būrimui taip pat reikia Dievo Motinos ašarų, kurių buteliuką įsigysime per Venecijos karnavalą iš senos raganos ir magiškos frazės, už kurią žiniuoniui paklosime dešimt tūkstančių senosios Rusijos rublių. Rašytojas ir jo žmona šiaip ne taip randa žiedą iš gyvojo akmens, bet ant piršto užmautas žiedas tik pajuoduoja. „Ką tai reiškia?“ – klausia rašytojas. Nieko. „Prie akmeninio žiedo pridėtoje instrukcijoje taip ir buvo parašyta: „Juoda spalva – nieko“ (p. 24).
Žalia spalva būtų reiškusi sveikatą, raudona – laimę, o mėlyna – meilę, bet kaip suprantate, ne šios triados išaiškinimas yra didysis M. Pavičiaus darbas. „Antrasis kūnas“ kaip geniali mistifikacija, verta postmodernizmo apologeto U. Eco ir G. Meyerinko „Golemo“, kurį ne taip jau seniai aptarėme. Džiugu, kad mažos Rytų Europos tautelės kalba parašytas kūrinys šiandien verčiamas į dešimtį kitų kalbų ir sulaukia tik puikiausių vertinimų.
Kodėl žmonėms patinka M. Pavičius? Nes jis mėgsta vaizduoti pasaulį lengva tarsi dailininko teptuką valdančia ranka. Čia prabėga ir posakis „prieš šimtą metų Venecija buvo gražesnė negu dabar“, ir jį papildantis – „venecijiečiai taip kalba jau tris šimtmečius“. Čia hieromonachas Gavrilas kaišioja savo mėgstamą priežodį „dominusvobiscum“, minimos senos knygos ir rankraščiai, o jautiesi, lyg juos pats vartytum.
Antras dalykas, be postmodernios pasaulėjautos, yra nepakartojamas M. Pavičiaus humoro jausmas. O be viso to, kad rašytojas mėgsta pajuokauti, jis dar yra ir šiek tiek gašlokas, pavyzdžiui, joga užsiiminėjanti rašytojo žmona pastebi, kad po visų kvėpavimo pratimų ji išmoko įkvėpti ir pro vaginą. Taip, taip, jums nepasivaideno! Arba: „Dabar ruduo, ir miškai serga mėnesinėmis.“ Riebus serbiškas humoras alsuoja laiko dvasia, bet vaikams po tokios knygos gali kilti daug ir įvairių klausimų, taigi romaną apie antrąjį kūną, laiką ir amžinybę laikykite arčiau savęs, trumpiau sakant, N-18.
Ko gero, jautresnės sielos skaitytoją jau būsiu ir atbaidęs nuo „Antrojo kūno“ įsigijimo, todėl baigdamas pasakysiu: „Neabejokite – tai yra tai, po ko Jūsų gyvenimas pasikeis.“ Bent jau sužinosite, kas atsitiko, kai per didįjį visatos sprogimą laiko horizontalę perkirto amžinybės vertikalė, ir taip užgimė dvi naujos sąvokos – praeitis ir ateitis. Beje, ar žinojote, kad šėtonas šiais laikais vaidenasi kaip penkerių metų mergaitė, turinti tris skirtingus veidus?
Rašyti komentarą