Pradėsiu tuo, kuo paprastai baigiama, kai pasakojama apie vieną ar kitą kūrinį – nuomonės išsakymu. Nesiruošiu ilgai aiškinti, apie ką ši knyga, tiesiog siūlau ilgai neatidėliojant perskaityti Valdimiro Sorokino romaną „Opričniko diena“. Bent jau dėl keleto priežasčių.
Pirma, ši knyga puikus būdas identifikuoti savo požiūrį į dabartinę Rusiją, nes vieniems šis romanas bus pesimistinė pranašystė, kitiems – šmeižikiškas kliedesys. Tik laikas parodys, ar šis V. Sorokino kūrinys bus priskirtas prie genialių antiutopijų (šalia Georgo Orwello „1984-ieji“, Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“), ar ateinančios kartos (ateinanti karta?) jį telaikys alternatyvia istorija.
Antra, dėl ko verta skubėti skaityti šią knygą – sulyginti autoriaus ir skaitytojo pradines pozicijas. „Opričniko diena“ pristatoma kaip įspėjimas dėl Rusijos ateities, kurią patvirtins arba paneigs istorija: kuo vėliau perskaitysite knygą, tuo lengviau bus diskutuoti su autoriumi, o būti protingam po laiko nėra garbinga. Kitas reikalas – susidaryti savo nuomonę dabar, ieškoti skirtumų bei panašumų tarp knygoje aprašomos ir tikrosios ateities, stebėti savo nuomonės kitimą arba didžiuotis savo orakulo savybėmis.
Trečia priežastis paprasčiausia: „Opričniko diena“ – gerai parašyta ir išversta (taip rašo žmonės) knyga. Norint ja mėgautis užtenka truputį žinoti apie opričniną ir šiek tiek daugiau apie paskutinį Rusijos šimtmetį. Tą „truputį“ nustačiau labiau subjektyviai: tiesiog lyginau su savo žiniomis, nes neabejoju, kad žinantieji daugiau aliuzijų, užuominų, kabliukų, vadinasi, ir malonumo ras daugiau.
Man užteko šių žinių: opričnina – Ivano Rūsčiojo laikais beveik dešimt metų trukęs valdžios vykdytas teroras prieš dvarininkus, miestiečius, bažnyčią; garsiausias opričnikas – Maliuta Skuratovas (romanas dedikuojamas „Grigorijui Lukjanovičiui Skuratovui-Belskiui, pravarde Maliuta“); opričnikų atributai – šuns galvos ir šluotos (ateities opričnikai nesitenkina pakeisdami „mersų“ ženklus šunų figūrėlėmis – galvas, kaip ir jų pirmtakai, naudos tikras).
Praėjusio amžiaus Rusijos faktai, kuriuos verta prisiminti: Raudonoji spalio revoliucija (romane – Raudonasis maištas), TSRS žlugimas („Prakeiktas Baltasis maištas“, „supuvę laikai“; negaliu atsižavėti 54–55 p. aprašomu spektakliu, kuriame nuostabiai įkomponuota garsioji „Prekrasnoje dalioko“), Krymo klausimas (Krymas – Rusijos dalis), dujų vamzdžio politika, komjaunuoliai ir „našistai“ („Rusijos gerųjų jaunuolių gėrio vardan sąjunga“ arba sutrumpintai „gerjaunuoliai“), oligarchų ir Vakarų pastangos „išparceliuoti“ Rusiją („Rytus – japonams, Sibirą – kinams, Krasnodaro kraštą – chacholams, Altajų – kazachams, Pskovo sritį – estams, Novgorodą – baltarusiams“, 99 p.). Kitų aliuzijų taip pat nereikia aiškinti: Didžioji Rusijos siena, rusiški kioskai (kuriuose visko „po du daiktus, kad liaudis pasirinkt galėtų. Išmintinga tatai ir gilu. Idant mūsų dievobaimingoji liaudis turi iš dviejų rinktis, o ne iš trijų ir ne iš trisdešimt trijų. Rinkdamas iš dviejų, mūsų liaudis atranda sielos ramybę, įgyja pasitikėjimo rytdiena, išvengia nereikalingos sumaišties, taigi kartu – pasitenkina. O su tokia liaudimi, patenkintąja, galima kalnus versti“; 88 p.), žydriosios piliulės, nuo kurių „kotai“ pakyla...
Knygos siužetas – viena 2027-ųjų Rusijos opričniko diena: nuo pabudimo iki užmigimo. Apie ką iš tiesų, spręsti skaitytojui ir laikui: iš pirmųjų nenoriu atimti skaitymo malonumo, o antrasis savo nuomonės dar nepareiškė.
Neabejoju, kad šį romaną skaitysiu dar kartą: gal ne ryt, ne poryt, bet po metų ar poros tikrai (nepamiršti perskaityti 2027 m.?). Tikiuosi, kad tada perskaitęs galėsiu pakartoti paskutinius romano žodžius „Ir ačiū Dievui“, nepridėdamas prieš tai einančio sakinio „O kolei gyva opričnina, gyva ir Rusija.“
P. S. V. Sorokin‘as jau buvo teisiamas dėl pornografijos savo kūryboje. Ir šį romaną galima uždrausti dėl prievartos ar homoseksualizmo scenų. Nors ne jos romane svarbiausios ir ne jos kelia nerimą.
Rašyti komentarą