Mano bičiulio sūnus jau aplankė išradingąją nuotykių fantaziją viename išankstinių seansų per ilgąjį savaitgalį. Pirmą savo recenziją mažasis žiūrovas išdėstė trumpai, bet vaizdingai. „Mačiau filmą apie pabaaaisas, kurios miške gyvena“, – su užsidegimu pasakojo trejų metų berniukas, kuriam režisieriaus Marko Waterso („Keistas penktadienis“, „Naujokė“) kūrinys labai patiko. Man liko tik palinksėti ir visapusiškai pritarti jam. Jau po peržiūros sausio pradžioje mintyse pasakiau sau, kad „Spaidervikų kronikos“ yra viena maloniausių kino magijos staigmenų.
Filmą „Spaidervikų kronikos“ vertina tarptautinis kino monstras. Daugiau informacijos → www.imdb.com
Nieko ypatinga iš šio filmo nesitikėjau, nes trumpas siužeto aprašymas žadėjo eilinę istoriją, kurioje Haris Poteris griebia auksinį kompasą ir lekia ieškoti Narnijos kronikų. Per pastaruosius keletą metų panašaus stiliaus filmai apie amžiną gėrio ir blogio kovą pasipylė lyg iš gausybės aruodo, bet daugelyje iš jų įžvelgdavau nuobodžias ekranizacijas ir trafaretinius štampus. Ką turime šį kartą? Vėl populiari, bet ne tokia žinoma knygų serija.
Vėl kelionė į įsivaizduojamą fantazijų pasaulį. Vėl kompiuterinės animacijos efektais pagamintos piktos būtybės, t. y. pabaaaisos. Vėl po devyniais grimo sluoksniais pasislėpę žinomi aktoriai (kertu lažybų, kad veteraną Nicką Nolte'ą ne visi atpažinsite). Vėl pagrindinį vaidmenį atlieka perspektyvusis berniukas. Atrodo, kad visi ingredientai tie patys, bet filmas išėjo visiškai kitoks ir labai turtingas.
Esu įsitikinęs, kad sėkmės paslaptis – kruopščiai apgalvotas ir tiesiog tobulas scenarijus. Po peržiūros gerokai nustebau, kai finaliniuose titruose pastebėjau amerikiečių nepriklausomo kino kūrėjo Johno Sayleso pavardę. Bet būtent dėl jo milžiniškos patirties ir geros nuojautos Markas Watersas turėjo neįtikėtinai puikų scenarijų, kuris tiesiog trykšta originalumu. Jeigu tokio aukšto lygio scenarijų kas nors parašytų šeštai ir septintai knygai apie burtininką Harį Poterį, galėtume drąsiai tikėtis filmų šedevrų.
Niekada neteko vartyti Tony DiTerlizzi ir Holly Black „Spaidervikų kronikų“, bet be jokios pompastikos į repertuarą įslenkantis nuotykių filmas man įsiminė kur kas stipriau nei prabangesnės kelionės į fantazijų pasaulį su „Auksiniu kompasu“ ir „Narnijos kronikomis“. Net keista, kad Spaidervikų žygio į Lietuvą nelydi specialiai parengta „Obuolio“ leidyklos knyga, kuri tikriausiai turėtų nemenką populiarumą. Neabejoju, kad platinimo kompanija „Forum Cinemas“ galėjo surizikuoti ir įgarsinti filmą lietuviškai, nes improvizuotas dubliažas priviliotų į kiną skaitlingesnę auditoriją ir parduotų daugiau bilietų.
Kūrinys turėtų mėgautis gerais atsiliepimais ir žiūrovų rekomendacijomis būtinai pamatyti neeilinį reginį. Jame tikrai yra gerų dalykų vaikams ir tėveliams, o užkietėję kinomanai neturės preteksto nuobodžiauti. Svarbiausia, kad filme protingai derinama menas ir komercija, o Johnas Saylesas sugebėjo atsispirti banaliems siužeto posūkiams ir šablonams. Pavyzdžiui, „Spaidervikuose“ nėra nereikalingų scenų, laikas dirbtinai netempiamas iki suplanuotų dviejų valandų, o pabaigoje padedamas taškas be jokių privalomų pažadų „Laukite tęsinio!“
Johnas Saylesas yra patyręs vilkas, kuris nesikrato drąsių iššūkių tiek kine, tiek realiame gyvenime. Jis nuolat pliekia JAV prezidentą George'ą W. Bushą, o savo filmuose visada pasakoja įdomias ir aktualias istorijas. Prieš pasirodymą naujas filmas būna laukiamiausias svečias San Sebastiano kino festivalyje, kuriame, beje, 2007-ųjų rudenį, Johnas Saylesas buvo apdovanotas už geriausią muzikinės dramos „Medaus kopinėtojas“ („Honeydripper“) scenarijų.
Man būtų iš tiesų įdomu pamatyti, kaip atrodytų „Spaidervikų kronikos“, jeigu Johnas Saylesas ne tik parašytų scenarijų, bet ir užimtų režisieriaus kėdę. Nuo pirmos iki paskutinės minutės filme jaučiasi pagrindinio scenaristo įtaka ir tik jam būdingi asmeniniai niuansai. Vienas tokių – tai svarbų Artūro Spaiderviko vaidmenį atliekantis aktorius Davidas Strathairnas („Regėjimo pojūtis“, „Bornas. Galutinis tikslas“), kuris buvo Johno Sayleso bendraklasis ir yra dažnas jo filmų dalyvis. Septynis kartus jau bendradarbiavę bičiuliai vėl susitiko net 90 mln. JAV dolerių kainavusiame vaizdo efektų kino spektaklyje, kuriame garsusis scenaristas sukūrė specialų vaidmenį bičiuliui aktoriui.
Energingo ritmo fantastinėje nuotykių pasakoje pakanka gaivaus nuotykių pojūčio, magiškų momentų, linksmų situacijų, jausmingų akimirkų, švelnaus siaubo, gražių kompiuterinės animacijos veikėjų ir svarbių užuominų apie vaikų santykius su tėvais bei šeimos vienybę griaunančias skausmingas skyrybas. Daugelyje scenų gausiai pasirodantys kompiuteriniai sutvėrimai šiek tiek primena kultinius vadinamuosius gremlinus, bet jų stilinga išvaizda ir ekscentriški charakteriai dovanoja filmui šviežumo ir ironijos.
Geraširdis, akimirksniu supykstantis, bet medumi agresijos priepuolius numalšinantis namų elfas Timbltakas yra tiesiog nerealus. Į sumažintą nykštukinę komiko Martino Shorto versiją panašus kompiuterinis personažas tiesiog užprogramuotas tapti kiekvieno vaiko draugu. Bet ir kiti klastingesni pabaaaisos nėra jau tokie gąsdinantys, nors ir karštligiškai trokšta gauti reikalingus Artūro Spaiderviko stebuklingos knygos puslapius.
Noriu atkreipti dėmesį į mažojo vunderkindo Freddie Highmore'o talentą ir palinkėti jam, kad nepasuktų perspektyviųjų atradimų Macaulay Culkino ir Haley Joelio Osmento klampiais narkotikų bei alkoholio keliais. Lietuvoje rodytuose filmuose „Niekados šalies beieškant“, „Čarlis ir šokolado fabrikas“, „Geri metai“ nustebinęs gabus vaikis toliau tęsia puikią savireklamos akciją ir solidžiai vaidina du brolius dvynius Džaredą ir Saimoną, kurie prieš savo valią atsiduria fantastiškų nuotykių sūkuryje.
ALFA filmo vertinimas:
Scenarijus – 10
Režisūra – 8
Aktorių vaidyba – 8
Operatoriaus darbas – 8
Muzika – 8
Ar žiūrėčiau dar kartą – taip
Bendras įvertinimas – 8
Rašyti komentarą