Gaila, kad turėdami 130 mln. dolerių kinematografininkai neišnaudojo galimybės atkurti priešistorinių laikų kronikos. Tokios progos pasitaiko labai retai ir išnaudojamos ne itin sėkmingai. 1960-aisiais pasirodęs anglų filmas „Milijonas metų prieš mūsų erą“ buvo pernelyg butaforinis ir istoriškai neteisingas. Gražiai atrodantys aktoriai jame kariavo su dinozaurais, o kiekvienas vaikas žino, kad vienu metu mūsų protėviai su gigantiškais ropliais niekada negyveno.
Filmą „10 000 metų prieš Kristų“ vertina tarptautinis kino monstras. Daugiau informacijos → www.imdb.com
1981 m. prancūzas Žanas Žakas Ano tiksliausiai atkūrė pirmykščių žmonių kasdienybę „Kovoje dėl ugnies“. Tiesiog jo filmui trūko populiaraus Holivudo filmo užmojo, specialiųjų efektų ir elementarių nuotykių, galinčių prikaustyti bet kokio amžiaus žiūrovą.
Visai neseniai Melo Gibsono „Apokalipto“ užpildė šią spragą, bet Pašėlusio Makso režisuotas filmas pasakojo apie XVI a. išnykusią Amerikos indėnų civilizaciją ir turėjo labai rimtą trūkumą. Jis buvo pernelyg žiaurus ir todėl netiko vaikams bei paaugliams, o pastarieji sudaro didžiąją dalį kino auditorijos. Rolandas Emmerichas tai suprato. Jis be jokio gėdos jausmo nukopijavo „Apokalipto“ ir panašių filmų siužetinę schemą, bet istoriją perdarė į pasaką vaikams ir tiems amerikiečiams, kurie kino teatre nemėgsta varginti smegenų.
Šiame filme visiškai nėra kraujo, jokio drastiško smurto ir nuogų kūnų, be kurių neįmanoma tikroviškai parodyti ano laikmečio. Užtai galima ramiai miegoti neabejojant, kad filmą priskirs „visai šeimai“ (nuo 13 metų). Jau po keliolikos filmo minučių matyti, kad autentika autoriams nerūpi. Ji aukojama tam, kad ekrane liktų visiems įtinkanti banali pasakėlė su amerikietiško politinio korektiškumo principais.
Jaunas medžiotojas Di Ley (akt. Stevenas Straitas) gyvena mažoje mamutų medžiotojų gentyje. Ramų gyvenimą sudrumsčia kur kas stipresnių priešų antpuolis, per kurį pagrobiama pagrindinio herojaus mylimoji – mėlynakė gražuolė Evolet (akt. Camilla Belle.) Di Ley su savo kariais išsiruošia į žygį, pasiryžęs įveikti visus sunkumus ir išvaduoti savo merginą, o drauge ir kitus aukštesnės civilizacijos vergovėje laikomus žmones.
Kelionė į svetimą teritoriją ir susidūrimas su labiau išsivysčiusia bendruomene – standartinė klišė, matyta visuose panašios tematikos filmuose.
Ką nauja mums parodo Rolandas Emmerichas, kuris iki šiol stebino tik savo nesveiku potraukiu gigantomanijai („Godzila“, „Nepriklausomybės diena“)?
Vienu metu filme matome netoli vienas nuo kito egzistuojančius į indėnus panašius medžiotojus, šiuolaikinės Afrikos žemdirbių gentis, primenančias „Discovery“ reportažus, Senovės Egipto miestą su jo piramidėmis ir ta buitimi, kai jame valdė garsiausi faraonai – Ramzio, Tutanchamono amžininkai. Įdomu, kad piramides tame senovės Egipto mieste filme stato vergai su prijaukintais mamutais.
Be mamutų, šiame jokios logikos neturinčiame kūrinyje yra daugiau laukinių žvėrių – milžiniškų grifų ir kardadančių tigrų, atėjusių iš skirtingų epochų.
Visa tai atleidžiama, jei suprasime, kad autoriai labiau sąmoningai linksta į netikrovišką fantastiką. Tuomet visi autentikos absurdai turi būti užglaistyti smagiu humoru. Jo filme nėra, ir tai pagrindinė bėda. Mane prajuokino tik primygtinai brukamos šių dienų aktualijos. Gerieji žmonės, visi taisyklingai įvaldę anglų kalbą, puikiai bendrauja tarpusavyje. Jie iš skirtingų regionų ir epochų, bet elgiasi, šneka absoliučiai vienodai, kaip šiuolaikinėse JAV. Ne veltui teisingų personažų būryje matome visų rasių atstovus. Baltieji susivienija bendrai kovai prieš žmonių išnaudojimą, o lotyniškos išvaizdos berniukas nelaisvėje tuoj pat pasiūlo savo draugystę negriukui.
Knieti sušukti: „Tegyvuoja internacionalas!“ O kas tada filme blogas? – šis klausimas nėra sunkus. Du pagrindiniai filmo „blogiečiai“ tai tiesiog arabai. Nelabai net užmaskuoti. Atvirkščiai – savo išore, apranga, manieromis tiesiogiai primenantys Osamą Bin Ladeną ir jo tautiečius. Teroristus iš Islamo fundamentalistų aplinkos. Nežinau, ar arabų pasaulis nepastebės tiesioginės užuominos, kad 10 tūkst. m. pr. Kr. didžiausias žmonijos priešas buvo būtent jis.
Dėl skonio nesiginčijama. Žinau, kad filmas apgaus daugelį žiūrovų ir surinks gerus pinigus. Nesvarbu, kad kritika pelnytai maišo šį filmą su žemėmis. Kiekvienam smalsu pamatyti, kaip atrodo dideliam ekrane atkurtas nerealus pasaulis. Blogai, kad juo gėrėtis trukdo stebėtinai netikroviški kompiuteriniai efektai, iš karto išduodantys, kur ir kas yra nupiešta. Nematau šiame filme nieko, kas pralenktų net senąjį Steveno Spielbergo „Juro periodo parką“.
Pagrindiniams vaidmenims pakviesti niekam nežinomi aktoriai, panašūs į fotomodelius iš realybių šou. Jų vaidyba tikrai nusileidžia mamutams ir tigrui. Veiksmo scenos tiesiog blogai nufilmuotos ir su M. Gibsono „Apokalipto“ negali nė iš tolo susilyginti. Aš neturiu omeny jų žiaurumo. Ir visa širdimi pritariu nesmurtinės pasakos formai. Tačiau kai už kadro per visą seansą skamba senuko aktoriaus Omaro Sharifo – neva istorijos pasakotojo balsas, primenantis mano senelį paskutinėje sklerozės stadijoje, norisi išvis nuimti garsą. Filmo muzika vis tiek neveiksminga, o banalius aktorių dialogus lengvai pakeistų titrai. Kodėl Rolandas Emerichas nepadarė šio filmo nebyliu? Tada jis bent kartą gyvenime būtų originalus.
ALFA filmo vertinimas:
Filmo scenarijus – 3
Režisūra – 4
Aktorių vaidyba – 4
Garso takelis – 4
Ar žiūrėčiau dar kartą – ne
Galutinis verdiktas – 4
Rašyti komentarą