Raudona spalva – tokia viliojanti, dekoratyvi, žaisminga, kupina gyvybės ir vaisingumo, ugnies, aktyvumo simbolikos. Tačiau kaip ir visa šiame pasaulyje ji turi ir antrą, tamsiąją, pusę: nuo per didelės energijos įsiplieskusius konfliktus, pralietą kraują, kančią... Visa tai apima ir nedidelė raudona uoga – erškėtuogė, tapusi pagrindiniu dailininkės Loretos Zdanavičienės tapybos parodos „Erškėčių pabirusios uogos“, šiuo metu eksponuojamos „Lietuvos Aido“ galerijoje, motyvu. Erškėtuogės čia puošia dekoratyvius keturkampius, primindamos rytietiškos skiautinės antklodės siuvinių grožį („Aitvaras“, 2008), jos pabyra šalia natiurmorto („Pabirusios uogos“ II, 2007) ar net tampa skaudaus laiško simboliu („Liūdnas laiškas“, 2008).
Dar viena, krikščioniška, erškėčių uogos reikšmė – itin artima gavėnios laikotarpio simbolikai. Dygliuotuose erškėčių krūmuose augančios uogos, siejamos su Kristaus kančia, ant erškėčių vainiko pabirusiais kraujo lašais. Tokia kančios, liūdesio (tamsioji) raudonos spalvos pusė išsiskleidžia Loretos Zdanavičienės „Liūdname laiške“. Raudonos uogos tiesiog „dega“ kaip žarijos šviesiame fone, sudarydamos kontrastą su pilkšvos ir baltos spalvų kvadratu, išpaišytu nervingai brūkštelint teptuko kotu. Tai liūdesio, skausmo uogos, lyg ant popieriaus pabirusios laiško skaitovės ašaros.
Kita – ugnies raudonumo, šilumos jaukumo prasmė sušvinta „Rudens vakare“ (2007). Ant tamsaus drobės fono, tarp jau kiek parudusių žolynų, šviečia šiltas raudonas kvadratas, kuriame plūduriuoja tokios pat raudonos, išlaikiusios savo žalius lapelius, erškėčių uogos. Lyg šilta židinio liepsna, nušviečianti šalia džiūstančius žolynus, raudonas uogų kvadratas spinduliuoja raminamą šilumą.
Violetinis su melsvu atspalviu gamos kupinas darbas „Sniege sukritusios uogos“ (2008) atkartoja žiemos estetiką: balsvą sniegą, beveik nuolatiniuose šešėliuose skendinčias trumpas dienas, prieblandoje tūnančius melsvus augalų siluetus. Čia, kaip ir „Liūdname laiške“, atkartojamas balto foninio kvadrato ir ant jo pabirusių raudonų uogų motyvas. Tačiau šį kartą baltas fonas neišraižytas skausmingais rašto motyvais, bet švelniai ištapytas lyg pastelinis debesuotas dangus. Raudonos erškėtuogės čia pabyra į melsvos, gelsvos, rusvos, balsvos spalvų sniegą. Ryškios uogos tampa gyvybės pažadu žiemą (jos lengvai pastebimos paukščiukų).
Erškėtuogės tiesiog įkomponuojamos į natiurmortus ar beveik abstrakčius tapybos darbus („Erškėtuogė“, 2007), harmoningai įsilieja į paveikslų struktūrą. Kartais tai dekoratyvinis elementas („Pabirusios uogos“, 2007), lyg užtiestos staltiesės raštas, o kartais netgi secesiškas organinių gamtos formų atkartojimas, tampantis pagrindiniu kompoziciniu elementu („Erškėtuogės“).
Visas Loretos Zdanavičienės drobes vienija šiltas kūrybos procesas: dailininkė pati kuria išskirtinų tonų augalinius dažus, kuriais nutapytos kompozicijos dar labiau sustiprina begalinius gamtos niuansus.
Paroda „Erškėčio pabirusios uogos“ netikėtai atkreipia mūsų dėmesį į paprastos uogos simbolines ir prasmines reikšmes. Raudona erškėtuogė išsako kančią, spinduliuoja jaukumą ar gyvybę.
Rašyti komentarą