Jeigu netikėtai pamirštume išmoktas gyvenimo pamokas, nustotume skirstyti pasaulyje pripažintus dėsnius ir tiesiog atsiduotume savo fantazijoms, ar tada gyvenimas netaptų įdomesnis? Neprasiplėstų ribotos žmogaus galimybės, nesusikurtų naujos gyvūnų, o gal „gyvažmogių“ rūšys? Paprasčiausiai viskas taptų įmanoma lyg stebuklinėje lietuviškoje pasakoje? „Meno nišos“ galerijoje veikiančioje dviejų grafikų – Karolio Zovės ir Justo Vėbros – parodoje „Mūsų grafika“ kaip tik ir susiduriame su netikėta, pasakiška, efemerine erdve, naujai traktuojamais lietuvių liaudies pasakų motyvais.
Šiuose ofortuose ar sausa adata atliktuose kūriniuose žmogaus – pasakos/istorijos herojaus vietą dažniausiai užima fantastiškos būtybės: driežai, salamandros, dinozaurai... Tačiau jie „šiepiasi“ žiūrovui neįtikėtinai žmogiškais veidais – su emocijų perkreiptomis išraiškomis, įsigilinę į savo egzistenciją. Kruopščiuose ofortuose atsiveria fantastiškas pasakų pasaulis, jautriai perteikiamos nuotaikos, stebuklinė erdvė.
Didžiuliuose Karolio Zovės ofortuose lietuviškų pasakų personažai virsta žmogiškosios pasąmonės atspindžiu (K.Zovė „Pasaka“, iš ciklo „Lietuviškos pasakos“ (2007). Kūrinyje „Elenutė ir broliai“ iš ciklo „Lietuviškos pasakos“ (2007) surandami itin įdomūs meninės išraiškos būdai: fantastiniai gyvūnai (drakonai/driežai) iškyla kalvotame laukų peizaže. Būtent pro juos veda kelias į tolumoje stovinčią sodybą. Plėšrūnai – driežai, kontrastuojantys su netikėtais baltomis dėmėmis, stoja pasakos herojui skersai kelio, kaip ir kliūtys, kurias tenka nugalėti bet kurios stebuklinės istorijos herojui. Tuo pačiu jie įsilieja į pievų peizažą, baltas dėmes paversdami žemėlapių vandens telkiniais, o savo kūnus – takais, akmenimis ir augalija. Taip kyla mintis apie gyvenimo kliūčių turėjimą vien vidiniame/asmeniniame pasaulyje. Vienam kalvotas, akmenuotas peizažas taip ir gali likti tik pačios gamtos dalimi, o kitam – tapti neįveikiamomis, drakonų saugojamomis kliūtimis.
Justas Vėbra mus nukelia į tokį patį fantastišką, tačiau kupiną kitokių dėsnių ir filosofinių ieškojimų iliuzinį pasaulį. Čia taip pat knibždėte knibžda „gyvažmogių“: driežų, salamandrų, gyvačių, dinozaurų. Jie daugiau ar mažiau transformuojasi į žmogiškas formas ir užsiima žmogiška veikla. Atstumianti išvaizda perša mintį apie žmogų, atsidavusį vien savo ydoms, tenkinantį tik žemuosius norus. Puotaujantys, viską ryjantys gyvūnai pasikartoja ne viename J.Vėbros oforte (J. Vėbra „Alikis“ (2003), „Tarp būties ir nebūties“ – 2 (2004).
Kūrinyje „Tarp būties ir nebūties“ grafikas savitai interpretuoja Biblijos gėrio ir blogio pažinimo medį, ant kurio augantį vienintelį obuolį pavydžiai saugo susirangęs šliužas. Maža to, J. Vėbra atveria ir požeminį pasaulį, kuriame tarp medžio šaknų puotauja atgrasūs ropliai. Net paties medžio šaknys „geria“ vandenį iš „driežų“ pastatytų puodynių. Tad kokie gi gali būti jo vaisiai?
Kituose ofortuose J.Vėbra, pasitelkęs fantastinius, pasakiškus elementus, stengiasi perteikti tvyrančią filosofinę nuotaiką (J.Vėbra „Keista tyla“, iš ciklo „Prieblanda“ (2007) ar suteikti „kūną“ neapčiuopiamiems pojūčiams, prisiminimams (J. Vėbra „Prisiminimai“ iš ciklo „Prieblanda“ (2007).
Karolio Zovės ir Justo Vėbros parodoje „Mūsų grafika“ neįtikimas ir realus pasaulis susikeičia vietomis. Tradicine oforto, sausos adatos technika atlikti kūriniai prikelia fantastinius, iliuzinius gyvūnus, paskatina naujai pažvelgti į filosofines ir tuo pačiu pasakiškas prasmes
Rašyti komentarą