Ketvirtadienį, vasario 28 d., „Meno forte“ bus reta proga pamatyti garsaus suomių režisieriaus Kristiano Smedso spektaklį „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, sukurtą pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Spektaklio prodiuseris – „Audronio Liugos produkcija“. Kristianas Smedsas yra didžiausią pripažinimą pelnęs šiuolaikinis suomių teatro menininkas. Neseniai Suomijos nacionaliniame dramos teatre įvykusi jo režisuoto spektaklio pagal nacionalinį epą „Nežinomas kareivis“ premjera buvo pripažinta svarbiausiu pastarojo meto kultūros įvykiu. Šiuo metu Smedas didžiausiame Briuselio teatre „KVS“ ruošia naują spektaklį, kurio partneris yra „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.
„Liūdnos dainos iš Europos širdies“ pastaruoju metu, ko gero, dažniau vaidinamos užsienyje negu Lietuvoje. Spektaklis jau aplankė teatro festivalius Briuselyje, Helsinkyje, Nansi, Liuksemburge, Pilzene, Monpeljė ir Maskvoje. Šiemet jo dar laukia dvejos gastrolės Vokietijoje. Neturintis nuolatinės scenos aikštelės ir specifinės erdvės reikalaujantis spektaklis taip pat gastroliuoja ir po Lietuvą. Beje, pernai Druskininkų festivalio žiūrovai „Liūdnose dainose iš Europos širdies“ ne vieną vaidmenį sukūrusią Aldoną Bendoriūtę išrinko geriausia festivalio aktore.
Kurį laiką puoselėjęs mintį papasakoti Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ istoriją vieno aktoriaus lūpomis, Kristianas Smedsas ją įgyvendinti ryžosi Lietuvoje – kaip jis pats sako, „iš susižavėjimo ir pagarbos lietuvių teatrui“. Susipažinę su aktore Aldona Bendoriūte, jiedu leidosi į kūrybinę kelionę spektaklio link. Jokia bendra kalba nesusišnekantys du menininkai apie metus bendravo laiškais: aktorė rašydavo rusiškai, o režisierius su vertėjo pagalba jai atsakydavo... Iš šių laiškų, ilgų pokalbių anaiptol ne tik apie Dostojevskio romaną ir gimė „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Kodėl „dainos“? Anot režisieriaus, tai tiksliausias spektaklio formos apibūdinimas, be kita ko, nusakantis ir lyrinę jo prigimtį. Spektaklis dažniausiai vaidinamas ne teatruose, ne daugiau kaip penkiasdešimčiai žiūrovų.
Dostojevskio romane pagrindinis personažas yra žudikas Raskolnikovas, o Kristiano Smedso dėmesio centre atsiduria Sonia, jo mylimoji. Smedsas perkelia „Nusikaltimo ir bausmės“ herojus ir jų istorijas į XXI amžiaus Europą. Pavyzdžiui, į Lietuvos provinciją ar Paryžiaus priemiesčius...
Spektaklio kūrėjai suteikia žodį pilkiesiems mūsų visuomenės pakraščiams. Tiems žmonėms, kurie prieš savo valią tapo priklausomi nuo visuomenę valdančių jėgų malonės. Jie kalba apie mūsų Europą, vartotojiškumo subjaurotą kontinentą, kuriame bejėgiškumas gimdo smurtą. Tačiau, kad ir apie kokius skaudžius dalykus kalbėtų, jie ieško grožio bjaurume, o tikėjimas stebuklo galimybe visuomet yra šalia.
Šias grožio paieškas taip pat perteikia jų forma – tai, ką žiūrovai mato scenoje. Smedsas siekia labai šilto ir tiesioginio dialogo su žiūrovais. Žiūrovai pakviečiami į Sonios kambarėlį. Mažą ir intymią erdvę, kurioje atstumas tarp aktoriaus ir žiūrovų beveik išnyksta. Atsiradęs intymumo pojūtis sukuria apsaugos ratą, padedantį atsispirti mūsų visuomenę žlugdančiam ciniškumui ir abejingumui.
Vos per žingsnį nuo aktorės sėdintiems žiūrovams Aldona Bendoriūtė atskleidžia ne tik Sonios, bet ir kitų jos artimųjų – mylimojo ir žudiko Raskolnikovo, girtuoklio tėvo, stačiokiškai koketiškos jo žmonos ir net nužudytos senės, likimus. Visi šie netikėčiausių pavidalų personažai spektaklyje parodomi Sonios akimis. „Sonios širdis tokia didelė, kad ji nevaidina savo artimųjų, ji juos išgyvena“, – yra sakęs Smedsas. Toks Sonios požiūris „Nusikaltimo ir bausmės“ istorijai suteikia ne tik moteriško švelnumo, jausmingumo, bet ir sunkiai nusakomos jėgos. „Visa, ką keliuose kvadratiniuose metruose daro ši aktorė ir kam dažnai netinka tradiciniai vaidybos apibūdinimai, rodo neįprastą šiandienos teatre ryžtingumą, riziką ir atsakomybę“, - rašė spauda po spektaklio premjeros. O „La Libre Belgique“ reziumavo: „Aldona Bendoriūtė – balsu, žvilgsniu, buvimu – suteikia kūną taupiam ir įtaigiam teatrui“.
Rašyti komentarą