Galiu kirsti lažybų – daugiau meilės išdaigų ir įvairių sueities būdų žino nebent tie, kurie studijavo markizo de Sado veikalus. Tiesa, garsiausias Peru rašytojas Mario Vargas Llosa savo romane „Bjaurios mergiotės išdaigos“ stebinti siekia ne tuo. O karšta Lotynų Amerikos meile – kai vyrai myli karštai, aistringai ir ligi pat mirties.
Nereikia vynioti žodžių į vatą: knyga „Bjaurios mergiotės išdaigos“ yra labiau orientuota į moteris negu į vyrus. M. V. Llosa pranoksta netgi savo ankstesnįjį lietuviškai pasirodžiusį kūrinį – romaną „Tetulė Chulija ir rašeiva“. Ir vis dėlto nuoširdžiai ir be užuolankų rekomenduočiau vyrams paskaityti istoriją apie „la niña mala“. Vien tam, kad niekada nepamirštų, kokios iš tiesų bjaurios gali būti moterys.
Mario Vargas Llosa „Bjaurios mergiotės išdaigos“, „Alma Littera“, 2007.
Veiksmas prasideda 1950 m. Peru kurorte Milaforese, kur penkiolikmetis Rikardas paugliškai įsimyli čilietukę Lilę. Triskart bando prisipažinti ją mylįs, bet taip pat triskart ir neišgirsta lemtingojo „Taip“. Šio atsakymo vaikymasis ant vienos siužetinės linijos pamauna visą romano siužetą ir išbarsto į daugybę linijų – veiksmas vyksta Paryžiuje, Londone, Tokijuje ir Madride. Galų gale ši autobiografinė istorija, perpildyta nežabotos aistros ir sekso, baigiasi itin žaismingai: „Bent prisipažink, kad padovanojau tau romano temą. Argi ne tiesa, geras berniuk?“ (p. 310).
„Bjauri mergiotė“ ir „geras berniukas“ – du pagrindiniai raktažodžiai, kuriais atrakinamas romano pasaulis. Rašytojas imasi niekuomet skaitytojų nenuviliančios temos, susidedančios iš naivios ir romantiškos vyro meilės ir beširdės, besaikės, nimfomanės moters. Įsipainiojimas į tokios moters pinkles visada žada daug nuotykių, kurie, deja, ne visuomet baigiasi laimingai.
Visą gyvenimą svajojęs gyventi Paryžiuje Rikardas pagaliau apsigyvena jame, įsidarbina vertėju UNESCO ir daro sparčią valdininko karjerą. Kartu su revoliucingai nusiteikusiais išeiviais jis stebi rengiamą revoliuciją Peru, ir kartą tarp partizanų, vykstančių į Kubą mokymams, pamato savo pirmąją meilę. Aistra užgimsta iš naujo, o pasirinkimas tarp širdies ir pareigos tampa naujos lemties pradžia.
Tiesą pasakius, vargu M. V. Llosa siekė, kad „Bjaurios mergiotės išdaigos“ būtų vien tik meilės romanas. Didysis šios knygos žavesys – rašytojo gebėjimas taikliai ir paprastai, nelyginant kokiam H. Murakamiui aprašyti kartų ir amžių kaitą. Atrodytų kelios mažos detalės: brolių Kastro atėjimas į valdžią, artima pagrindinio herojaus pažintis su revoliucionieriumi Pauliumi Eskobaru (kuris romane aprašomas kaip itin storas), susikibusių už parankės Žano Kokto ir Žano Marė pasirodymas viename vakarėlyje, o knygą tai paverčią smagiu XX a. antrosios pusės metraščiu.
Pro akis bėga gyvenimas bohemiškame Paryžiuje ir svinguojančiame Londone, kur netrikdoma veši marihuanos ir LSD kultūra, buriasi gėjai ir miršta pirmosios AIDS aukos. Kažkur romano užuolankose šmėkšteli hipių epochos pradžia ir skinheadų judėjimo užuomazgos. Šiek tiek baimės ir pagarbos įkvepia baisybės Tokijo viešnamiuose ir žiaurumu garsėjantys jakudzos, bet net ir tokioje, regis, padrikoje erdvėje meilės istorija neparanda savo veido.
„Mūsų profesija – tai užmaskuota tarpininkavimo ar sąvadavimo forma“, – šitaip Rikardui pripažįsta kolega vertėjas. Trumpalaikiai santykiai: šiandien Roma, ryt Viena, poryt – Maskva. Matyt, dėl tokios blaškančios savo profesijos Rikardas ir ieško to vienintelio stabilumo – ryšio su pirmąją meile Liuse, kuri keičia savo vardus, dokumentus, vyrus ir meilužius dažniau nei kitas kojines.
Pavydėtinas M. V. Llosos talentas pasakoti istorijas nepranyksta ir „Bjaurios mergiotės išdaigose“. Kartais nejučia pradedi šypsotis, suvokdamas, kad į keliolika puslapių netelpanti kokio nors buvusio Rikardo draugo gyvenimo patirtis yra rašoma ne šiaip sau, o norint parodyti netikėtą santykių jungtį, kuri anksčiau ar vėliau vis tiek priveda prie „bjaurios mergiotės“. Ir dar vienos jos išdaigos.
Rašyti komentarą