Popietės saulės užlieti kiemai, jaukios kavinukės, istorinių bažnyčių bokštai, kylantys svajingoje panoramoje, senovinės „pavargusios“ durys, menančios praėjusius laikus, vijokliais apaugusi senamiesčio siena... Visi šie vaizdai, įrėminti senojo Vilniaus arkų, skleidžia savitą gerai pažįstamo miesto grožį, tuo pačiu atskleisdami originalius juos užfiksavusios turkų autorės Nurgul Saylik (1962 – 2007) atradimus mūsų sostinėje. Trečiadienį UNESCO galerijoje Turkijos Respublikos ambasados Lietuvoje iniciatyva buvo atidaryta Nurgul Saylik fotografijų paroda „Vilniaus arkos“ (šie darbai 2007 – aisiais metais jau pabuvojo Tarptautiniame Marmario festivalyje bei Lietuvos Respublikos Seimo Parlamento galerijoje).
Net vienuolika metų Lietuvoje gyvenusi turkė Nurgul Saylik atskleidė dar vieną – stebuklo ir paslapties kupiną Vilniaus senamiesčio veidą. Jos fotografijose užfiksuoti jaukių senamiesčio gatvelių vaizdai alsuoja grožiu, atrasti netikėti spalvų deriniai („Oranžinė“, „Geltona kavinė“), senoms sienoms, durims suteikti žmogiškais jausmais nuspalvinti pavadinimai išsaugo fotografavimo akimirką jaustas autorės emocijas, jos poetišką požiūrį į supančią aplinką.
Medžio drožybos ornamentais puoštos raudonos durys, jau kiek papilkėjusios nuo gatvės dulkių sluoksnio, staiga įgyja visai naują prasmę: N.Saylik nuotraukoje tai – „Raudonos durys į gėrį“. Viena jų pusė kiek praverta į prieškambaryje tvyrančią tamsą. Tai – lyg pasakos durys, pro kurias išdrįs įeiti vien drąsus jos herojus...
Nurgul Saylik į Vilnių žvelgia kitaip – jos fotografijose staiga sušvyti egzotiškos spalvos arba susijungia netikėti elementai, labai primenantys Viduržemio jūros regiono miestelių poeziją. Toli nuo gimtinės gyvenusi menininkė stengėsi ieškoti Vilniaus ir Turkijos miestų sąsajų: senovinės aptrupėjusios arkos, žole apžėlę takeliai net ir įvardijami kaip „Vilniaus Efesas“ ar „Namas su vynuogynu“. „Namo su vynuogynu“ fotografijoje užfiksuota nenusakomai plati spalvinė paletė: priekyje stovinčios pilkšvos, aptrupėjusios sienos įgauna subtilių mėlynų atspalvių, įrėmintų tamsaus arkos linkio, už kurio šviesa nudažo kiemelio gale esantį plytų pastatą švelnia geltona, persiliejančia į mirgantį rusvą čerpių stogą. Kiemelyje pagrindinis akcentas skiriamas gyvam, nukarusiam žaliam vijokliui – Lietuvos vynuogienojui.
Pro kitą tamsią arką džiugiai ir jaukiai švyti kiemelyje įsikūrusi kavinukė („Geltona kavinė“) ar Vilniaus senamiesty veikiančio „Žmogaus studijų centro“ fasadas („Geltona – juoda“). Geltonos – šiltos spalvos ar raminančios žalumos ir juodos arkos kontrastas žavi fotomenininkę: jos mėgstamas kompozicinis elementas tampa tamsios arkos skliauto aprėmintas šiltas bei savitas pasaulis, besislepiantis už pirminio fasado.
Kiek kartų skubėdami judriomis senamiesčio gatvelėmis net neapsižvalgome ir „užmerkiame akis“ prieš mus supantį grožį. Nurgul Saylik fotografijų parodoje „Vilniaus arkos“ atsiveria veik nematytas Vilnius – su savais poetiškais slėpiniais, jausmais, apimančiais žvelgiant į jaukius skliautuotus kiemelius, pasipuošusius žaliuojančia augmenija. Grožis yra čia pat aplink mus – tereikia jį pastebėti ir atrasti savo „Raudonąsias duris į gėrį“.
Rašyti komentarą