Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Dr. Remigijus Šimašius – teisininkas pagal išsilavinimą, tačiau mano, kad sąsajų tarp teisės ir ekonomikos labai daug. Specialistas pripažįsta, kad teisė dažniau trukdo, nei padeda laisvai rinkai, gal todėl taip dažnai teisės normų bandoma išvengti korupcijos būdu.
Išsamiau apie teisės ir ekonomikos sąsajas teisinės informacijos portalo INFOLEX interviu su R. Šimašiumi.
INFOLEX: Kaip atsitiko, kad Jūs, teisininkas pagal išsilavinimą, pasirinkote tokį veiklos profilį?
R. Šimašius: Lietuvos dar nepasiekė Vakaruose nuvilnijusi tarpdisciplininių teisės ir ekonomikos studijų banga. Iš ekonomikos pusės pažiūrėjus, yra institucinė ekonomika, kuri nagrinėja, kaip visuomenės institucijos nulemia ekonomikos procesus; tuo pačiu metu teisėje yra iš teisės atėjusi „mada“ taikyti ekonominius metodus teisinėje analizėje. Šių procesų apraiškų yra ir Lietuvos teisėje. Tai lėmė vadinamos teisės ir ekonomikos („law and economics“) disciplinos plėtotę. Sąsajų tarp teisės ir ekonomikos labai daug. Tai logiška, nes, viena vertus, turime analizuoti, kokią įtaką teisė daro ekonomikai, antra vertus – galime teisę analizuoti ekonomikos metodais. Būtent šią teisės ekonominę analizę LLRI daugeliu atvejų ir atlieka. Tam, žinoma, reikia ekonominių žinių, tačiau ne mažiau – ir supratimo apie teisę. Galima prisiminti ir tai, kad iš esmės iki 20-ojo amžiaus vidurio ekonomika nebuvo taip atsieta nuo socialinių mokslų apskritai, o taip pat teisės ir etikos konkrečiai. Ekonomika buvo mokslas, dėstomas universitetų teisės fakultetuose. Galiausiai netgi Adam Smith, neretai krikštijamas modernios ekonomikos tėvu, rašė ne tik „Tautų turtą“, bet ir „Moralinių sentimentų teoriją“. Smith pralenkę, nors ir anksčiau gyvenę, ispanų scholastai į ekonomiką žiūrėjo kaip į teologijos ir socialinės teorijos integruotą dalį.
Kaip teisė padeda/trukdo laisvajai rinkai ir atvirkščiai?
Tai gana filosofinis klausimas. Dažno teisininko sąmonėje teisė visų pirma asocijuojasi su teisiniu pozityvizmu ir legalistine teisės samprata. Daugeliu atvejų teisė suprantama kaip įstatymai ir poįstatyminiai aktai, kuriuos priima valdžia. Kitokios teorijos kartais net išjuokiamos. Vienareikšmiai galiu pasakyti, kad tam tikri prigimtinės tvarkos elementai pozityvistinėje teisėje yra būtini laisvos rinkos santykiams, nes tai prasideda nuo nuosavybės įteisinimo gerbimo, o laisva rinka – tai laisvi mainai. Mainams reikalinga nuosavybė, o ji turi būti apibrėžta ir ginama. Imant pozityviosios teisės ir įstatymų gausą, aišku, kad nuo pirminio tikslo – nuosavybės gynimo – yra labai nutolta. Prancūzų autorius Frederic Bastiat dar 19-ojo amžiaus viduryje savo knygelėje „Įstatymas“ parodė, kad teisė, vietoj to, kad gintų nuosavybę, yra vis labiau ir labiau naudojama nuosavybės pažeidimui. Tai ne mažiau būdinga šiandienai. Pavyzdžiui, žemės rinkos reguliavimo sritis, kai savininkas negali priimti elementarių sprendimų net tada, kai nekyla jokia kaimynystės problema. Vienas pastarųjų labiausiai šokiravusių pavyzdžių – kai Dzūkijos nacionaliniame parke žmonėms sudegė tvartas ir jie jį atstatė tokio paties dydžio, teko tvartą nugriauti, kadangi buvo būtinas rekonstrukcijos leidimas. Tad jie tą tvartą vėl išmontavo ir susikrovė į krūvą. Inspektoriai pripažįsta, kad jei savininkai būtų laiku kreipęsi leidimo, būtų jį gavę. Juk tas tvartas ateityje, gavus leidimą, bus vėl toks pats atstatytas. Šiuo atveju tai sukelia dviprasmiškų minčių ir kartu tam tikrų pamąstymų, kodėl kartais žmonės „apeina“ teisės normas korupcijos būdu. Kadangi tokių pavyzdžių daug, kalbėti apie tai, kad teisė padeda laisvajai rinkai, negalima.
Kokias pagrindines teisininkų bendruomenės problemas įžvelgiate Lietuvoje?
Teisinės sistemos ir teisininkų darbo problemos yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Tai sampratos dalykai – pastebimas labai ryškus pozityvistinis ir etatistinis mąstymas. Iš esmės teisininkai mano esą valstybės valios vykdytojai ar tęsėjai. Tai nemažos dalies teisininkų dėmesį nukreipia nuo to, kaip padėti žmonėms spręsti konfliktus arba teisingai argumentuoti, link kitos paskirties – kaip tinkamai pritaikyti teisės aktus, kurie buvo kažkada priimti ir paremti politine valia. Todėl neturime tos tikrosios įtampos, kuri ypač būdinga anglosaksiškuose kraštuose. Įtampos tarp politinės valios ir teisinės logikos. Dažnai neatsižvelgiama į protingumo kriterijus... Toks šiandien būdingas prigimtinės tvarkos ir tikrųjų interesų neigimas ir bandymas atstovauti tik nustatytai valstybės valiai nepriimtinas visuomenei, neturėtų būti priimtinas ir teisininkams. Yra ir kita problema: vis labiau susiduriame su šios profesijos atstovų pertekliumi. Kažkada teisininko profesija buvo prestižinė, tuo remiantis atsirado begalė norinčiųjų studijuoti teisę, o šiuo metu neretai teisininkai neberanda darbo, apie kurį svajojo. Be abejo, tai rodo, kad tikriausiai ne viskas gerai visų pirma yra teisininkų rengimo srityje. Rodos nebūtų didelės bėdos, nes daug žmonių siekia gauti teisininko diplomą kaip antrą, papildomą išsilavinimą. Kita vertus, atsiranda neblogų teisininkų, kurie neranda darbo. Esant tokiai situacijai, pradedama galvoti, kur kitur panaudoti teisės žinias. Manau, gal ir nemokamos teisinės pagalbos tarnybos atsirado dėl teisininkų pertekliaus. Dar viena problema ta, kad yra gana uždarų teisininkų grupių, paremtų viduramžių gildijų principais. Tai ir advokatūra, ypač – notariatas, antstoliai.. Visi matome, kad šių bendruomenių uždarumas piktina visuomenę, iškreipia jų paslaugų įkainius. Klientai skundžiasi, kad paslaugos brangios, o geri teisininkai neretai nesugeba į tas grupes patekti. Visa tai ne į naudą teisės ir teisingumo reikalams.
Kritikavote šių metų valstybės biudžetą. Kokias grėsmes matote „brangstant“ valstybės sektoriui?
Visų pirma reikėtų suprasti, kas tas biudžetas ir kodėl jo didėjimą mes sutinkame ne taip džiaugsmingai, kaip politikai. Daugelis politikų, ypač valdantieji, visada linkę pasigirti, kad biudžetas išaugo ir tai pateikiama kaip didelis pliusas. Žiūrint iš piliečio pozicijų ir tikintis, kad valdžia daro gerus darbus, tokios pagyros tolygios prekeivio pasakymui, kad nuo rytojaus parduodu duoną 30 proc. brangiau. Būdami vartotojais mes norim, kad duonos kaina mažėtų arba bent jau neaugtų ir kad būtų labai kokybiška. Kalbant apie valdžią, būtent kokybė yra žema. Tai, kad biudžetas išaugo 30 procentų reiškia, kad visų valdžios paslaugų (kokybiškų ir nelabai) kaina išaugo 30 procentų. Tokia valdžios pozicija – girtis ne tik naujais darbais, bet ir išaugusia valdžios paslaugų kaina – iliustruoja, kad daugiau rūpinamasi „savo kiemu“, o ne institucijų gaminama ir visuomenei suteikiama paslauga. Toks požiūris netinkamas. Jei visuomenei tam tikrą paslaugą galima pateikti nedidinant išlaidų, taip ir reikia elgtis. Algų didinimas negali būti pats savaime tikslas. Taip pat mus stebina kai kurios konkrečios biudžeto išlaidos. Pavyzdžiui, keli šimtai milijonų litų skiriama remti žemdirbiams, iš jų nerenkami tam tikri mokesčiai, nors jie gauna tikrai didelį ES finansavimą. Pastebime ir keistus projektus – visada galima minėti keliasdešimt milijonų litų per metus „suvalgančius“ Valdovų rūmus. Taupumo leidžiant viešus pinigus nesimato, todėl tą padidėjimą taip kritikuojame.
Kaip manote, ar pasiteisino prieš kelerius metus pradėtas vykdyti „strateginis planavimas“ valstybėse institucijose?
Strateginis planavimas ir programinis biudžeto finansavimas, t.y. finansavimas ne institucijos, o jos vykdomų programų, tikslų ir uždavinių, yra tinkamas kelias. Tačiau bėda ta, kad ir dabartinis biudžeto sandaros procesas bei reguliavimas, ir konkreti praktika vis dėlto neduoda gero rezultato. Pavyzdžiui, kartais programų sėkmė vertinama tokiais kriterijais, kaip surengtų posėdžių skaičius, o nesiekiama rezultato, efektyvumo ir pan. Natūralu, kad tokiais atvejais strateginio planavimo esmė iškreipiama. Akivaizdu, kad procesas vyksta ne taip, kaip turėtų, todėl reikalauja rimtų korekcijų.
Neseniai LLRI atliko Teisėkūros proceso pagrindų įstatymo projekto ekspertizę. Kokie pagrindiniai pastebėjimai?
Lietuvoje yra tikrai daug bėdų teisėkūros srityje. Mes vylėmės, kad Teisėkūros proceso pagrindų įstatymas iš dalies išspręs problemas, detalizuos Teisėkūros koncepciją, bet įvyko atvirkščiai. Mums kaip teisėkūrą stebintiems subjektams buvo aktualūs keli dalykai, pvz., teisėkūros proceso viešumas. Dažnai pastebime, kad įstatymas parengiamas dėl to, kad prieš tai kokia nors ministerija užsakė kokią nors studiją ir ja pasirėmė rengiant teisės aktą. Tokios studijos kartais skelbiamos, o kartais neskelbiamos. Nėra sistemos ir vieningos tvarkos. Vienareikšmis mūsų reikalavimas – kad jeigu kažkuo remiamasi kuriant teisės aktus ir jei tai daroma už mokesčių mokėtojų pinigus, tai tokie pagrindai (studijos, analizės, tyrimai, apibendrinimai) turi būti vieši. Tarkim, garsusis LR Seimo narių rentų skandalas. Visų Seimo frakcijų vadovai pasirašė aiškinamąjį raštą ir įstatymo projektą. Rašte teigiama, kad visoje Europoje einama rentų parlamento nariams suteikimo keliu, Estijoje ką tik įdiegta tokia sistema ir pan. Šiuo atveju ilgai ieškoję suradome Seimo specialistų iki tol visuomenei nepaskelbtą išvadą, kad niekur Europoje nėra tokios sistemos, atvirkščiai, Estija prieš dvejus metus jos atsisakė, kitos šalys irgi. Taigi, Seimo nariai prieš pasirašydami arba neskaitė, arba įžūliai melavo... Todėl tokios analizės privalo būti viešos... Kitas dalykas, kurio trūksta teisėkūroje, yra konsultavimasis. Šiuo metu jis atliekamas ad hoc, pagal situaciją. Mes savo darbe jaučiamės užsitarnavę tam tikrą pasitikėjimą ir neretai gauname informaciją, tačiau toli gražu ne visada. Juo sunkiau reikalingą medžiagą gauti ar apie teisėkūros iniciatyvas laiku sužinoti toms NVO, kurios turi mažiau pajėgumų ir taip atidžiai neseka teisėkūros. Tai irgi nepagerina teisėkūros proceso plačiąja prasme.
Kiek reikalingas ir naudingas visuomenės ar suinteresuotų jos grupių dalyvavimas teisėkūros procese?
Jei klausimas yra aktualus visiems, bet labiausiai – tam tikrai grupei, natūralu, kad galinti lengvai susiorganizuoti mažesnė interesų grupė geriau atstovaus savo interesams. Visuomenę suorganizuoti bendrai veiklai labai sunku. Tai teisėkūros procese yra įprasta. Kita vertus, padėtį pagerinti gali vėl viešumas ir skaidrumas, aiškus teisės akto tikslų deklaravimas, skaidrus procesas, prieinamos analizės, nuomonės išreiškimo galimybės. Esant tokioms sąlygoms ir politikai geriau prisimena, kad juos rinks rinkėjai, o ne interesų grupės. Tai subalansuotų interesus. Kalbant apie tam tikras suinteresuotas grupes, logiška, kad tam tikrų profesijų žmonės ar specialistai, kuriuos įstatymas tiesiogiai paveiks, dalyvauja juos kuriant. Problema ta, kad sunkiai suorganizuojama visuomenė neturi kanalų pateikti savo nuomonę. Todėl kartais jos nuomonė pasireiškia iškreiptu visuomenės dalyvavimu, protestas reiškiamas nežinia dėl ko ir yra nekonstruktyvus. Teisėkūros proceso skaidrumas yra būtina sąlyga išvengti visuomenės „nurašymo“.
Ar pateisinamas toks spartus ir, rodos, automatinis ES teisės perkėlimas į Lietuvos teisinę sistemą?
Prieš kelerius metus pakvietėme įstaigas ir bendroves pateikti netinkamo ES teisės perkėlimo pavyzdžius. Gavome nemažai informacijos. Kalbant apibendrintai, perkėlimas pasižymi tuo, kad teisės normos perkeliamos ne į tuos teisės aktus, kurie atitinka tematiką, bet einama lengviausiu keliu – parengiamas naujas teisės aktas tokiu pačiu pavadinimu, kaip direktyva. Dėl to kalti ne tik Lietuvos pareigūnai, bet ir pati Europos Komisija, kurios atstovams paprasčiau yra konstatuoti, kad teisės aktas atitinkamu pavadinimu yra šalyje narėje priimtas. Tačiau teisės aktus rengiantys Lietuvos specialistai visgi turėtų iš direktyvų vertėjų tapti tikrais direktyvų nuostatų vertintojais ir pritaikytojais Lietuvos poreikiams ir Lietuvos teisinei sistemai. Dar blogiau tai, kad ES teise ciniškai manipuliuojama. Pavyzdžiui, ES teisė suteikė galimybes netaikyti tam tikros procedūros atskirais atvejais. Seimo nariams projekto rengėjai labai aiškiai pasakė, kad ES teisė reikalauja numatyti šias išimtis. Taigi, aiškinimo procese leidimas buvo pateiktas kaip reikalavimas, o tai jau manipuliacija. Kartais perkeliant ES teisę tiesiog tingima ar nenorima pasinaudoti ES teisės suteikiamomis išlygomis. Deja, bet dažnai jaučiasi, kad Lietuva neturi pozicijos ES institucijose. Nesigirdi Lietuvos balso, nepasinaudojama galima įtaka...
Dėkojame už pokalbį.
Rašyti komentarą