Praėjusių metų statistiniai rodikliai byloja: nors infliacija ir „kerta iš peties“, pirmyn mes vis dar judame. Iš inercijos. Klausimas – ar ilgai tai truks? Deja, į tokius klausimus statistika neatsako.
Pensininkams infliacija – jau dviženklė
Spaudos konferenciją, skirtą praėjusių metų Lietuvos gyvenimo statistiniams rezultatams aptarti, Algirdas Šemeta, Statistikos departamento generalinis direktorius, pradėjo nuo „aukštųjų materijų“. Taigi: mūsų šalies bendras vidaus produktas (BVP) arba tai, ką iš viso pernai sukūrėme bei pagaminome, palyginti su 2006 metais, ūgtelėjo 8,7 proc. ir pasiekė įspūdingą 96 mlrd. Lt sumą.
Tad čia tendencija nuo pat 2004-ųjų išlieka ta pati: lėtas, bet stabilus augimas. O štai vidutinė metinė mūsų šalies infliacija (5,8 proc.) net du kartus lenkia tą nelemtą nustatytą Mastrichto susitarimo ribą. Tai reiškia, kad artimiausiu metu eurą mes matysime kaip savo ausis. Nors, aišku, šios bendros Europos valiutos galime ir palaukti, o štai „vietinė“ infliacija nelaukia ir sausina mūsų kišenes kaip reikiant. Jei skaičiuotume infliaciją tik pagal vartojimo prekių bei paslaugų kainų pokyčius, ji pernai Lietuvoje siekė jau 8 proc. Mažesnes pajamas turintiems asmenims (jų su pensininkais „priešakyje“ bus apie milijonas) minėtasis skaičius išaugo iki 12,5 proc. Tad, turint omeny, jog premjeras kalba apie infliacijos suvaldymą tik antrąjį šių metų pusmetį, 2008-ieji bus sunkūs visiems, gaunantiems mažesnes pajamas.
Ir kas gi taip brango 2007-aisiais? Neabejotini lyderiai – maisto produktai. Jie pabrango beveik 16 proc. Antrojoje vietoje – mokesčiai už būstą, vandenį, elektrą ir kitą kurą (14 proc.). Transportas pabrango dešimtadaliu, vartojimo prekės ir paslaugos – 8 proc. Nors mūsų konstitucija vis dar deklaruoja nemokamą gydymą, oficialios jo paslaugos pabrango 9 proc. (neoficialios, matyt, nemažiau). Tad, lyginant praėjusių trejų metų vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčius, į akis krenta bendra tendencija: pernai užfiksuotas spartus beveik visų jų kilimas. O turint omeny, kad šiemet Lietuva dujas importuoja žymiai didesnėmis kainomis, tai „atsišauks“ ir atitinkamai išaugusiomis būsto šildymo kainomis bei žymiai didesniais skaičiukais daugelio prekių etiketėse. Tad (kartojuosi) mūsų premjero prognozę apie antrajame šių metų ketvirtyje sulėtėsiančią infliaciją galima vertinti ir kaip savotišką psichoterapijos priemonę. Su potekste politikų naudai: piliečiai, nervinkimės mažiau, juk rinkimai artėja…
Nedarbo jau beveik nėra
Pasak statistikos, pernai nedarbo lygis nukrito iki 4,3 proc. O visos pasaulinės praktikos skelbia: 5 proc. ir mažiau – tai normalus, pats minimaliausias nedarbo lygis, kai nedirba iš esmės tik tie, kurie arba iš viso nenori dirbti, arba kategoriškai atsisako persikvalifikuoti. Palyginimui: dar 2001-aisiais nedarbo lygis Lietuvoje siekė 17,4 proc. Belieka pasakyti ačiū Europai, įdarbinusiai vos ne pusę milijono mūsų tautiečių ir privertusiai mūsų darbdavius suvokti: didžiausias bet kurios įmonės turtas – tai ne pastatai ar technika, o jos darbuotojai. Taigi šiuo metu šalyje dirba apie 1,5 mln. žmonių. Džiugina tai, kad tarp jų – vis daugiau jaunimo.
Aišku, tokia situacija turi įtakos ir mūsų atlyginimams: pernai kilo visos jų skaičiavimo kreivės. Rezultatas – 2007-aisiais vidutinis darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) jau siekė 1359 Lt. Jeigu palygintume su tais pačiais 2001-aisiais – padvigubėjo. Tačiau teuždirbantys minimalų mėnesinį atlyginimą žmonės ir toliau sudaro absoliučią daigumą – 40 proc., o uždirbantieji per 2 tūkst. Lt ir daugiau – 36 proc. Tad statistiškai mes vis dar esame skurdo visuomenė ir čia mums niekaip nesuprasti estų, kurie užsibrėžė artimiausiu laikotarpiu prasiveržti į turtingiausių Europos šalių penketuką. Juo labiau kad pastaraisiais metais darbo užmokestis ėmė gerokai lenkti darbo našumą: o tai reiškia, kad net ir neimdami paskolų, mes jau pradedame gyventi skolon.
Žemės ūkis prisimena prieškario tradicijas
Pristatydamas mūsų šalies eksporto bei importo tendencijas, A. Šemeta konstatavo, kad ir toliau auga einamosios sąskaitos deficitas. Jis artėja prie 12 mlrd. Lt ribos. Tai reiškia, kad ir toliau importas auga sparčiau už eksportą (jau viršija 18 mlrd. Lt), o ir pati valstybė skolinasi vis labiau. Į labiausiai eksportuojamų prekių lyderius (nustumdamos įprastai čia buvusius naftos perdirbimo produktus) išsiveržė trąšos, plastikas bei jo gaminiai ir žemės ūkio produktai. Tai visų pirma pieno produktai (o fermentiniai sūriai tarp jų sudaro vos ne pusę) bei javai. Taigi mūsų maisto pramonė efektyviai išnaudoja pasaulinėje maisto rinkoje atsiradusias spragas ir stengiasi patenkinti net tokius tolimus ar egzotiškus regionus kaip arabų šalys bei Lotynų Amerika. O jei po pastarosios „Žaliosios savaitės“ (neseniai vykusios Berlyne su ekologiškos žemdirbystės vėliava) pasaulis dar atras ir mūsų mėsos gaminius, viso žemės ūkio sektoriaus indėlis bendrame šalies eksporte tik sustiprės. Nors tradiciškai mūsų prekybiniai partneriai išlieka tie patys: Lenkija, Latvija, Vokietija bei Rusija.
Statėme, statome ir statysime?
Geriausiai kiekvienos šalies ekonomikos būklę apibūdina statybų sektorius. 1-2 butų namuose ir daugiabučiuose pernai pastatyti 9302 butai (užpernai – 7292). Taigi būsto statybų kol kas neveikia nei įsibėgėjanti infliacija, nei vyraujantys minimalūs atlyginimai. Įspūdinga ir statybų finansinė išraiška – beveik 12 mlrd. Lt. Tad nieko nuostabaus, kad statybininkų atlyginimai – vieni iš sparčiausiai augančių šalyje. Tiesa, jei šiuos aspektu palygintume Vilniaus apskritį su visa likusia šalimi, tai būtų tas pats, kas lyginti žėrintį visomis spalvomis Nevados didmiestį su šalimais boluojančia dykuma.
Visos likusios devynios apskritys net kartu sudėjus pagal statybų mastą nė iš tolo negali prilygti sostinės regionui. Pernai čia pastatytas 6 171 butas, Kauno apskrityje – tik 1161, o Klaipėdos – vos 771. O, pavyzdžiui, Tauragės apskrityje nuo 1990 m. šiol vis dar nepastatytas nė vienas daugiabutis. Tiesa, dar reikia paminėti ir sparčiai augančią nuosavų namų dalį. Štai pernai šalyje išduota arti 20 tūkst. leidimų statytis butus ir beveik pusė iš jų – tai leidimai individualiai statybai. Kaune šis rodiklis tradiciškai viršija daugiabutę statybą beveik du kartus. Žodžiu, pusė milijono kuria geresnį gyvenimą svetur, o likusieji – bando pasigerinti jį čia, Lietuvoje…
Rašyti komentarą