Mokykla neišmoko Lietuvos vaikų gyvenime kūrybiškai pritaikyti įgytų žinių, o ne tik jas atrajoti. Jeigu būtų kitaip, gal jie galėtų paaiškinti, kodėl realiame gyvenime tikri stulpai virsta pasakų slibinais.
Jau per pirmąją pamoką naujoji mūsų – dešimtokų – fizikos mokytoja pateisino visų girdėtus gandus apie jos ekscentriškas manieras. Nepažinodama dviejų pavėlavusiųjų į pamoką, tik pasiteiravo pavardžių ir į klasės žurnalą įraitė po kuolą. Kol mūsų apatiniai žandikauliai tebebuvo žemai nukarę, maždaug 30-ies mokytoja pažadėjo toliau „rengti sadizmo seansus“. Be to, pranešė su visomis šiukšlėmis terliotis nesirengianti: todėl artimiausiu metu pagal kiekvieno mūsų fizikos žinias privalėsime susėsti ne taip, kaip esame įpratę per kitas pamokas, o būsime jos suskirstyti į tris grupes.
Ir iš tikrųjų dar po kelių pamokų į pirmąją suolų eilę sėdo „tie, kurie nori mokytis“, į antrąją, jos nuomone, – tinginiai, trečiąją užėmė „beviltiškieji“ bendraklasiai. Į trečiąją grupę ji vėliau kaskart žvelgdavo su užuojauta: ten sėdėję draugai rodė nemažas, tačiau nelabai sėkmingas pastangas siekti fizikos aukštumų. Taip ir mokėmės pusantrų metų: retkarčiais vienas ar kitas gaudavo teisę „pakilti“ iš vienos grupės į kitą, iš „aukštesnio“ lygio grupės išstumdamas atsilikėlį. Daugiausia savo dėmesio Kaukolytė (tokia buvo mokytojos pravardė) skyrė mokslo guzams, su jais kalbėdavosi apie tikrąją fiziką, tinginiams į žurnalą išsijuosusi kalė kuolus (pagal penkių balų vertinimo sistemą) už neišmoktas pamokas ar neatliktus namų darbus, o iš „beviltiškosios“ klasės dalies iš esmės nieko nereikalavo. Netgi leisdavo ruoštis kitoms pamokoms, gal tik toje pusėje išgirdusi triukšmą, įsisiautėjusius bendraklasius be gailesčio iš klasės išvydavo lauk.
Į fizikos pamokas nevėluodavome, o jei nespėdavom laiku, geriau išvis neidavome – ne tik dėl to, kad kiekvienas pavėlavęs dažniausiai gaudavo tradicinį kuolą: jeigu pamokos pradžioje, Kaukolytei spėjus atsistoti prie lentos, dar bent tris kartus prasiverdavo kabineto durys (per pertraukas dažniausiai bėgdavome rūkyti į lauką), klasėje dažniausiai spengdavo kraupi tyla. Tada „sadistė“ nusišypsodavo ir visai klasei paskelbdavo neplanuotą kontrolinį darbą, įvertinimus, aišku, nesunkiai galima buvo prognozuoti. Ir atvirkščiai – pamokos pabaigą skelbiantis mokyklos skambutis šiame kabinete nieko nereiškė: šluotis savo mantą į krepšius pradėdavome tiktai tada, kai Kaukolytė pranešdavo apie pamokos pabaigą.
Stresas buvo neapsakomas, apie fiziką kaip apie išskirtinį reiškinį vis garsiau susirinkimuose ėmė kalbėti gimdytojai pasakodami kraupias istorijas apie trimestro pabaigai artėjant vis labiau šlyjančius savo atžalų nervus, kankinančią nemigą. Tiesą sakant, ne tik klasės mergužėlių.
Tinginių skyrius (jam priklausiau ir aš) su nerimu skaičiavo žurnale juodu tušu įrašytus kuolus (tai buvo ne koks nors cirkas su pieštukais) ir vis rečiau bravūriškai prognozavo trimestro rezultatus. Be to, apie tuo metu mūsų išskirtiniais atvejais, tačiau sėkmingai atlikttus cheminius eksperimentus klasės žurnale – acto esencijos ir kalio permanganato difuzija + vandenilio peroksidas = tuščia vieta nepageidaujamo pažymio vietoje – šalutinis poveikis: ilgam išliekantis acto kvapas, – Kaukolytė pranešė žinanti a priori, todėl vertinimus pasižymėdavo dar ir savo užrašuose, o juos pasiekti mūsų rankos buvo per trumpos.
Likus gal savaitei iki trimestro pabaigos Kaukolytė „tiems, kurie nori mokytis“ ramiai išvedė ketvirtinius penketus ir ketvertus, „beviltiškiesiems“ surašė trejetus ir, trindama rankas, sadistiškai šypsodamasi pranešė, kad prasidėjo „tinginių laikas“. Per tą savaitę buvome po du, po tris priimami fizikos kabineto „prieširdyje“ po pamokų, kol atsiskaitėme už formulę, už kiekvieną Isaaco Newtono gumbą jo protingoje galvoje ir, regis, net už kiekvieną Geigerio skaitiklio cyptelėjimą – tada užėjo tikroji nemiga. Tada vien fizika buvo mūsų gyvenimas.
Finalas tąsyk, o ir kiekvienąkart, buvo labai paprastas: visi tinginiai anksčiau ar vėliau gavo trimestre trejetus. Tie, kurie, matyt, dėl streso poveikio patikėdavo, kad per savaitę kalę vadovėlio tiesas tapo verti aukštesnio įvertinimo, buvo be pedagoginių ceremonijų, tačiau su ta pačia šypsenėle išspiriami lauk. O siaubą kėlusias kuolų gretas klasės žurnale Kaukolytės ranka per kelias sekundes pavirsdavo ketvertais (nė į galvą niekam nebūtų šovusi tokia įžūli, tačiau paprasta mintis), šalia jų Kaukolytė prirašydavo lygiai tiek pat dvejetų – trimestro pažymys dabar net formaliai atitiko žurnale įrašytų vertinimų vidurkį.
Įdomiausia, kad ilgainiui ketvirtiniai atsiskaitymai fizikos kabineto prieširdyje tapo geidžiami. Nes šalia fizikos (jokiu būdu ne „vietoje fizikos“) rasdavosi kavos, neformalių pokalbių apie gyvenimą, Hemingway'ų bei istoriją, net apie vyrus ir moteris (SSRS juk nebuvo sekso). Jokių rūkalų, alkoholio (nors žinojome, kad mėgstamas Kaukolytės gėrimas – gruziniškas konjakas „Gremi“) ir aštresnių antisovietinių kalbų.
Likus pusmečiui iki abitūros egzaminų „neformatas“ netikėtai baigėsi – Kaukolytė iš mūsų 15-osios vidurinės (dabar Vilniaus Žvėryno gimnazija) dingo. Ją pakeitė kažkoks pagyvenęs „krienas iš Pedagoginio instituto“, švarko atlape nešiojęs sidabrinį „SSRS sporto meistro“ ženklelį (kažkodėl fechtavimo – prisipažino gal vienintelio neformalaus pokalbio su kažkuriuo iš mūsų metu; be to, atsakė tokia veido mina, kad noras klausti praėjo visiems laikams), vėl leido į suolus susėsti taip, kaip per kitas pamokas, o baigiamojo egzamino metu parašė du ketvertus, du dvejetus, o visiems likusiems trejetus – vėl visa 11 b klasė buvome lygūs ir drauge. O už lango tęsėsi prieš ketvirtį amžiaus įpusėjęs brandaus sovietų socializmo eros prašmatnių laidotuvių penkmetis.
Tarpukario šeštokų iššūkis
Iš anų laikų fizikos „neformato“ liko šiokio tokio supratimo apie sveiką konkurenciją (tarp mokslo guzų, „tinginių“ ir „beviltiškųjų“). Studijų metais per sesijas itin pravertė vidurinėje įgyti ekstremalaus mokymosi įgūdžiai. Kai edukologijos daktarė Emilija Sakadolskienė neseniai papasakojo istoriją apie tai, kaip jau nepriklausomybės laikų vidurinės mokyklos šeštokai nesėkmingai sprendė tarptautinio testo matematikos užduotį : „...jeigu pyragą orkaitėje reikia kepti tris ketvirčius valandos, kada jį reikia iš jos ištraukti, pašovus laikrodžiui rodant penkias minutes po šešių“ – supratau, kad liūdnokas pavyzdys teisingiau apibrėžtų ir tikruosius mano santykius su fizika. „Jeigu sąlygoje nebūtų orkaičių, pyragų ir laikrodžio rodyklių, o vien sausos formulės su skaičiais – rezultatai būtų tikrai geresni“, – kitais žodžiais problemą suformulavo ponia Sakadolskienė.
Apie sovietinę švietimo sistemą viskas ir dar daugiau buvo pasakyta dar 1988-aisiais visų Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjų ir pirmiausia Meilės Lukšienės lūpomis. Apie tai, kad sistema buvo perdėm akademiška, o mes – jos produktai – esame išmokslinti taip, kad smegeninėje turime kalnus prikimštų žinių, kurios į normalaus žmogaus galvą negali tilpti iš principo, nesugebame kūrybiškai peržengti pateiktų užduočių ribų, analizuoti faktų ir kritiškai vertinti informacijos. Diagnozę patvirtino daugelis tarptautinių edukologijos ekspertų. Antai JAV Tarptautinio švietimo tarybų (ACTR–ACCELS – ši organizacija rengė pirmuosius JAV ir Sovietų Sąjungos pedagogų ir moksleivių mainus) prezidentas dr. Danas Davidsonas pripažino, kad „sovietų švietimo ir mokslo sistema galbūt buvo pati galingiausia pasaulyje“, tačiau „ją domino tik akademinio elito viršūnė ir sistemai nelabai rūpėjo, kas atsitiks su tais 50 proc. žmonių, kurie nubyrėjo dar pačioje kalno papėdėje“.
Valyti dviejų dešimtmečių dulkes nuo švietimo sistemos diagnozių ir jos gydymo receptų, regis, vėl tampa aktualu. Ne tik dėl paaštrėjusių diskusijų apie pedagogų socialinę padėtį, reformų sėkmes ir nesėkmes, bet pirmiausia ieškant bent kiek objektyvesnių kriterijų, kad jie padėtų įvertinti, ko verta dabartinė sistemos „produkcija“ – moksleivių karta, kuriems pasakojimai apie sovietų laikus – tarsi kalbos apie cirką, kurio nebeįmanoma nei pamatyti, nei patirti.
2000 m. dabartinė Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktoriaus pavaduotoja Jolita Dudaitė, ieškodama tų pačių objektyvių kriterijų, baigiantiems pagrindinę mokyklą tuomečiams dešimtokams pateikė 1936-ųjų metų pradinės mokyklos šeštosios klasės (tuo metu šešių klasių išsilavinimas jau buvo privalomas) baigimo matematikos egzamino užduotį. Jos tyrimas baigėsi netikėta išvada: jeigu jos tyrime pateikta užduotis būtų tikras egzaminas, 1936-ųjų metų pradinio mokslo baigimo egzaminą būtų sėkmingai baigę tik 18 iš 72 dabartinių dešimtokų (tyrime nurodoma, kad tarpukariu neigiamus pažymius gavusių moksleivių skaičius siekė 20 proc.). Kadangi p. Dudaitė nepageidavo, kad jos pateiktos asmeninės rezultatų versijos būtų plačiau aptartos šiame straipsnyje, skaitytojams laisvalaikiui pateikiame tik minėtą tarpukario šeštokų užduoties sąlygą (patikėkite, puikus užsiėmimas...):
– Tėvas mirdamas paliko trims sūnums 15 tūkst. Lt. Pirmas gavo 2/5 sumos, antras – šešis kartus mažiau, trečias – likusius pinigus. Trečias savo dalį padėjo į banką su 9 3/5 procento palūkanų ir po 1 1/4 metų už gautas palūkanas nusipirko stačiakampį keturkampį sklypą 38,4 m ilgio ir 12,5 m pločio. Tą visą sklypą užsodino vaisių medeliais, kiekvienam medeliui skyrė po 12 m2. Kiek jis pasodino medelių ir kiek sumokėjo už sklypą? (J. Dudaitė, 2000).
Posovietinis klasteris
„Be tyrimo, viskas, ką Jūs teigiate apie švietimo būklę, yra tik Jūsų asmeninė nuomonė“, – apie tai įspėja kiekvienas p. Dudaitės laiškas elektroniniu paštu. Todėl klausiame, ar praėjusių metų gruodį paskelbtus Ekonominio bendradarbiavimo šalių organizacijos (OECD; jungianti 30 labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių) tarptautinio PISA 2006 tyrimo, kuris tyrė Lietuvos ir dar 56 šalių penkiolikmečių moksleivių gamtos mokslų, matematikos ir skaitymo gebėjimus, rezultatus galima laikyti objektyviu vertinimo kriterijumi? „Šis testas netiria švietimo sistemos kokybės. Remiantis sukurtais kriterijais – ką daugmaž turėtų žinoti penkiolikmečiai (tai amžius, nuo kurio daugelyje šalių mokiniai jau pradeda palikti mokyklą) – tirti jų gebėjimai pritaikyti įgytas, daugiausia gamtos mokslų, žinias“, – atsako p. Dudaitė.
4.746 Lietuvos penkiolikmečių gamtos mokslų rezultatai, palyginti su kitų šalių – 32 pozicijoje, „šalies rezultatų vidurkis statistiškai reikšmingai žemesnis už OECD rezultatų vidurkį“, nesmarkiai nusileidžia JAV, Latvijos bendraamžių rezultatams, keturiomis pozicijomis lenkia Rusiją ir beviltiškai atsilieka nuo penktą vietą užimančių estų. „Turint galvoje, kad šiame tyrime dalyvavome pirmą kartą, dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis vyraujant tokiam požiūriui į pedagogus ir jų algas – rezultatai visai neblogi“, – mano p. Dudaitė, ji yra ir PISA tyrimo Lietuvoje koordinatorė.
NEC direktoriaus pvaduotoja sako, kad pagal įvairių tarptautinių švietimo tyrimų rezultatus dalyvaujančias šalis galima būtų suskirstyti į tam tikras bendrų bruožų turinčias grupes (klasterius): „Rytų Europos ir posovietinių šalių moksleiviai turi žinių, tačiau ne visada geba jas pritaikyti, jų bendraamžiai iš JAV ir Vakarų Europos žinių turi mažiau, tačiau moka suktis iš padėties, susirasti būtiną informaciją ir pritaikyti sprendimo būdus, Pietryčių Azijos moksleiviai (Japonijos, Pietų Korėjos, Honkongo, Taivano, Makao, Singapūro) turi ir žinių, ir geba jomis naudotis.“ J. Dudaitė pasakoja, kad PISA tyrimas iš kitų išskirtinas dėl to, kad čia nekuriama dirbtinių užduočių, o pateikiama tikrų situacijų iš spaudos, mokslinės literatūros, interneto ir pan. O realios padėties aptarimas Lietuvos mokyklose dar nėra būdingas reiškinys, „pamėginus drastiškai viską pakeisti, mokyklas ištiktų šokas“.
Ponia Dudaitė primena, kad 1995-aisiais Lietuvoje pirmą kartą atlikus kitą – Tarptautinės švietimo pasiekimų vertinimo asociacijos (IEA) rengiamą matematikos ir gamtos mokslų tyrimą (TIMSS), Lietuvos moksleivių rezultatai apskritai buvo tragiški, „gal antri nuo galo“. Vėliau buvo parašyta naujų vadovėlių, sukurta naujų programų ir 2003–iaisiais Lietuva parodė visų didžiausią pažangą (šiuo metu kaip tik vyksta 2007–ųjų TIMSS tyrimas). „Tikiuosi, kad ir po PISA tyrimo taip pat bus investuojama lėšų, koreguojami vadovėliai, programos, nors greitų permainų tikėtis sunku, juk mokytojai, norėdami dirbti pagal PISA tyrimo filosofiją, turi daug laiko investuoti į pasirengimą pamokoms – patys kurti užduotis, pritaikyti gyvenimiškas aplinkybes, per kiekvieną pamoką padauginti medžiagą mokiniams“, – sako p. Dudaitė.
Vertinant tyrimo rezultatus lieka vienas nedidelis, bet itin mielas kiekvieno lietuvio širdžiai klausimėlis: o kaip „grupuoti“ penktojoje palyginamosios lentelės vietoje atsidūrusią Estiją? „Estija... Jų rezultatai visomis prasmėmis yra geresni – jų reforma padarė stebuklą, – tvirtina Jolita Dudaitė. – Estų mokyklose buvo radikaliai įdiegta Suomijos patirtis, mokymo programos ir principai, jų vaikai gamtos mokslų mokosi praktiškai, eksperimentuodami laboratorijose (Lietuvos moksleiviai apklausose sako, kad beveik niekada „savarankiškai neeksperimentuoja“).“ Pradedant reformą Estijoje, rusiškoms mokykloms, matyt, politiniais sumetimais buvo leista pasirinkti – naudotis verstais naujais estiškais vadovėliais ar mokytis iš Rusijoje išleistų vadovėlių. Dabar akivaizdu, kad tarp estiškų ir rusiškų mokyklų didelis gamtos mokslų rezultatų skirtumas: „Kas žino, gal be rusiškų mokyklų „balasto“ estai vidutiniais rezultatais lenktų net pirmaujančią Suomiją.“
„O mums trūko nuoseklumo, blaškėmės, nors bendroji reformos kryptis oficialiai – parengti žmogų gyvenimui, brandai, o ne matematiką ar šaltkalvį visam gyvenimui ( „...ir tūkstantį metų būsi baobabas iki pat mirties“ – čia iš Vladimiro Vysockio) – popieriuje nebuvo paneigta. Net 1992 m. niekas neišdrįso pasakyti, kad reforma yra nesąmonė“, – sako pirmasis atkurtos valstybės švietimo ir kultūros ministras Darius Kuolys, paprašytas apibūdinti prieš 18 metų pradėtos pertvarkos vaisių skonį. Jis sako, kad reformos teorija buvo pripažįstama kaip viena geriausių Rytų Europoje.
Pilietis ar baobabas
Edukologė Emilija Sakadolskienė, šiuo metu dėstanti Pedagoginiame universitete, Vilniaus kolegijoje ir vidurinėje mokykloje, sako apie PISA 2006 tyrime dalyvavusių Lietuvos 15-mečių rezultatus yra girdėjusi bent septynias versijas ir jos dažnai prieštarauja viena kitai. „Šiuolaikinės Lietuvos tradicija – mokslo tyrimus, analizę visose srityse keisti ekspertų komentarais: susirenka keli ekspertai, pareiškia savo nuomonę apie tyrimą, programą, naują vadovėlį ir jų nuomone remiamasi priimant sprendimus – tyrimai reikalauja gerokai daugiau pastangų, kvalifikacijos, pinigų ir laiko.“ Ji pasakoja neseniai klaususi Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnų, kodėl dabartines muzikos mokymo programas nuspręsta keisti, jos nuomone, prastesnėmis: „Gavau atsakymą, kad tiesiog tam yra skirtas finansavimas. Tai gal tuos pinigus įmanoma išleisti prasmingiau?“
Ponas Kuolys mano, kad norint atsisakyti sovietinių atgyvenų reikia politinės valios ir sutelktų intelekto pastangų. Mokslas nebendradarbiauja su mokykla, nes į mokyklą žiūri iš aukšto. Mokykla ne itin laukia mokslo „kišimosi“, nes pedagogai mano esą patys pajėgūs susitvarkyti savo kieme. Pedagogai rašo programas, vadovėlius, kuria egzaminų užduotis ir jiems neretai atrodo, kad juo užduotys sudėtingesnės, juo geresnis jų darbo įrodymas. „Galų gale galvoti apie asmenybės ugdymą nebėra kam“, – apgailestauja p. Kuolys.
„Kai nėra politinės valios, atsiranda biurokratinė–administracinė inercija“, – jis pasakoja neseniai sužinojęs, kad vidurinėje mokykloje buvo panaikintas prieš dešimtmetį pradėtas socialinės veiklos kursas ( „lankydami socialines įstaigas, senelių namus vyresniųjų klasių moksleiviai pamatytų, kad gyvenimas nėra toks egocentriškas, koks galbūt yra jų aplinkoje“). Priežastis – per dešimtį metų kursas virto mokyklos aplinkos tvarkymu, o kadangi vyresniųjų klasių mokinius buvo sunku priversti tuo užsiimti, mokyklų direktoriai į ją norėjo įtraukti jaunesniuosius, nes su jais „susikalbėti lengviau“. „Biurokratinė inercija užgniaužia idėją, o vėliau atmeta kaip niekinę, – sako p. Kuolys, – politinė valia atsiranda tada, kai politikai suvokia švietimą kaip tautos kūrimo būdą.“
Vokietijos penkiolikmečių PISA tyrime parodytą 13 rezultatą kai kurie šalies dienraščiai pavadino „nacionaline tragedija“. Federalinės vyriausybės švietimo ir mokslo ministrė Annette Schavan aptarti padėties šalies švietimo sistemoje buvo iškviesta „ant kilimėlio“ į Bundestagą. Jos kolegė, Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė tokio parlamentarų dėmesio nesulaukė. Apie „trigalvį energetikos slibiną“ politikai kalba dažniau nei apie „tris stulpus“ (švietimą, socialinę saugą ir piliečių sveikatą), nors jie, žadėta, turi laikyti dabartinę šalies Vyriausybę. Ponią Romą Žakaitienę ta proga kalbino „Verslo klasė“.
– Daugelis visuomenių šiais laikais puikiai išsiverčia be branduolinių jėgainių, tačiau negali apsieiti be švietimo: ar teikėte tokį argumentą Vyriausybei svarstant šių metų biudžetą?
– Nenorėčiau švietimo lyginti su branduolinių jėgainių projektais, tačiau aišku, kad švietimui reikia bent 10 mlrd. Lt vietoje dabar skiriamų 6 mlrd.
– Tačiau, kilus sunkumų dėl branduolinės jėgainės, Vyriausybė rengia specialius posėdžius, inicijuoja neeilines sesijas, dėl švietimo – ne. Tai kelia abejonių dėl deklaruojamų ir faktinių prioritetų.
– Turiu su tuo sutikti. Man, kaip ministrei, nelengva matyti kylančią įtampą, girdėti grasinimus streikuoti. Tačiau negaliu pasakyti, kad esu visiškai nepatenkinta tuo, kad pagaliau visa visuomenė ima kalbėti, jog švietimas yra problema ir ją reikia spręsti.
– Kokie argumentai jus privertė susitaikyti su tais biudžeto asignavimų rodikliais, kurie yra dabar? Yra pavyzdžių, kad kai kurie koalicinės Vyriausybės ministrai savo pozicijas sugebėjo išsaugoti, net jeigu premjeras dėl to neįgyvendino savo viešų pažadų, pvz., pernai užbaigti žemės reformą.
– Vyriausybė savo sprendimus priima koalicijai sutarus. Jeigu sutarimo nebus, apskritai nebus jokių sprendimų. Negaliu atskleisti, kaip vyksta derybos dėl kiekvieno biudžeto lito. Man pavyko išsiderėti tiek, kiek pavyko. Tačiau vis dėlto norėčiau, kad, deklaruojant politikos prioritetus, o vėliau svarstant jų finansavimą, atsirastų politinės valios kai kurias valstybės išlaidas sumažinti, o švietimui skirti daugiau. Juo labiau kad ateina tikrai dideli ES pinigai, duokdie, kad efektyviai panaudotume visus. Biudžeto svarstymo metu daugelis kalbėjo apie langus, renovavimą, statybas, o ne apie žmogiškuosius išteklius.
– Kodėl nuspręsta pradėti nuo aukštojo mokslo reformos?
– Aukštojo mokslo sistema iš tikrųjų iki šiol buvo nereformuota: yra dešimtys universitetų, kolegijų, mokslo institutų, jų tinklas nelabai aiškus, nelabai suprantama, kas ką daro ir ar efektyviai. Studijų kokybės, įstaigų tinklo ir mokslo potencialo klausimai – bėdos, dėl kurių ir subrendo politinis sprendimas pradėti reformą. Švietimo sistemoje jokių radikalių reformų nėra (ji vyksta nuo 1990 metų), išskyrus tai, kad bendrojo ugdymo srityje nuo griežto profiliavimo pereinama prie individualesnio mokymo. Per penkerius metus diegtas profiliavimas nevisiškai pasiteisino: labai daug moksleivių, pasirinkę vieną ar kitą mokymosi profilį, galų gale apsisprendžia studijuoti visai kitur, o tada jų krūviai tampa nebepakeliami.
– Koks valstybės finansuojamų aukštųjų mokyklų skaičius Lietuvoje būtų optimalus?
– Mano supratimu, Lietuvoje turėtų likti trys keturi nacionaliniai universitetai. Sieksime, kad fundamentaliojo mokslo institutai galų gale susilietų su universitetais. Į magistrantūrą turėtų stoti tie, kurie ketina savo gyvenimą susieti su moksline veikla. Ką jau kalbėti apie doktorantūrą. Galbūt likusios aukštosios mokyklos apsiribos bakalauro studijomis, galbūt ilgainiui virs kolegijomis. Jeigu dabartiniai 1,7 mlrd. Lt mokslui būtų skiriami ne 40-iai, o 10-iai šių įstaigų, efektyvumas būtų nepalyginamas.
– Visi norės išlikti, bus armijos lobistų ir jie sieks, kad konkrečiose aukštosiose mokyklose būtų paliktos antrosios pakopos studijos...
– Ko gero, taip ir bus. Ir dar ilgai.
– Kam Lietuvai reikalingas autonomiškas, valstybės finansuojamas pedagoginis universitetas, jei jis vis tiek nerengia mokytojų?
– Jis rengia mokytojus, tačiau jį baigę žmonės neina dirbti mokytojais. Septynios aukštosios mokyklos turi galimybę rengti mokytojus. Stojantiesiems į aukštąsias mokyklas yra galimybė pasirinkti 20 studijų programų, į pedagogines specialybes nubyra daugiausia tų, kurie niekur kitur nepatenka. Labai mažas skaičius būsimųjų studentų renkasi pedagoginį universitetą kaip pirmąjį, antrąjį ar trečiąjį variantus. Tai reiškia, kad ten ateina dažniausiai tie, kurie neturi motyvacijos tapti mokytojais. Ar statybininko profesija šiais laikais Lietuvoje tapo labai prestižinė, kad ten einama dirbti? Ne, taip yra todėl, kad jiems gerai mokama. Jeigu mokytojų atlyginimas būtų bent jau padvigubintas, padėtis keistųsi ir šioje srityje.
– Tai, kad kai kuriuos mokytojus ėmė rengti kolegijos, yra vienas iš problemos sprendimo būdų?
– Jos rengia pradinių klasių mokytojus, ikimokyklinių įstaigų pedagogus. Tai nėra labai blogai, nors ir norėtųsi, kad mokytojai turėtų universitetinį išsilavinimą. Mes siūlome, kad mokytojais galėtų dirbti baigiamųjų kursų studentai, kitų sričių specialistai, įgiję pedagoginės kvalifikacijos ir dirbdami valandininkais. Tačiau mokytojų bendruomenė tokias iniciatyvas priima nepalankiai. Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ši patirtis yra teigiama.
– Gal kitas sprendimo dalinis būdas – skatinti švietimo įstaigų nuosavybių įvairovę? Tarkime, tokiose vietovėse, kuriose yra bent dvi mokyklos, viena paliekama valstybinė, į kitą pritraukiama privataus kapitalo.
– Lietuvoje įsteigti privačią mokyklą yra nesunku. Iš beveik pusantro tūkstančio mokyklų 27 yra privačios. Tai mažai. Mane stebina, kodėl jos taip vangiai steigiasi. Savivaldybės suteikia panaudos teisę patalpoms, valstybės finansavimo krepšelis keliauja paskui mokinį, nesvarbu, į kokią mokyklą – privačią ar valstybinę. Daugiau kaip 70 proc. lėšų poreikio padengia valstybės asignavimai. Manau, dėl tam tikrų visuomenės tradicijų, neva, kam reikalinga privati mokykla, jeigu yra valstybinė, ir kodėl papildomai reikia mokėti už mokslą.
– Jūs teigiate, kad griežto profiliavimo sistema nepasiteisino, tačiau prestižinių mokyklų vadovai su tuo nesutinka.
– Gabūs vaikai lengviau įsisavina, lengviau supranta užduotis, todėl mokytojai su jais dirba noriai. Gabius miela rengti konkursams, olimpiadoms. Negalima sakyti, kad Lietuvoje nebeliko tokių mokyklų, kuriose koncentruojamas tam tikras procentas pačių gabiausių mokinių. Tačiau mes apsisprendėme siekti lygiateisiškumo ir prieinamumo visiems. Toje pačioje mokykloje, toje pačioje klasėje mokytojas gal turėtų dirbti individualiai ar bent jau tam tikromis grupėmis. Gebėjimas dirbti su skirtingo lygio mokiniais kaip tik ir parodo pedagogo kompetenciją ir kvalifikaciją. Manau, vienas blogiausių dalykų sovietinėje sistemoje buvo neformali diferenciacija.
Aktualusis „neformatas“
Daugelis prie švietimo reformos ištakų buvusių idealistų šiandien tvirtina, kad jų vizijas galų gale nugalėjo biurokratija, inercija ir švietimo bendruomenės konservatyvumas. Pabrėždami, kad „Kuolio salelių“ sistemoje yra, tačiau jos – vis dar labiau anomalija nei taisyklė. Toliau – „Verslo klasės“ žurnalistų įspūdis apsilankius vienoje iš jų.
Vieta: Vilnius, Neries pakrantė. Tiksliau: Žygimantų 4/2, Šiuolaikinės mokyklos centras.
Aborigenai: Vytis Buivydavičius – įstaigos direktorius, Gediminas Milašius – projektų koordinatorius, etikos ir filosofijos mokytojas.
Vizitinė kortelė: 1992–93 m. įkurta nevalstybinė mokykla – viešoji įstaiga. Iki 2002 m. – Muzikos švietimo centro mokyklėlė „Gama“. 395 mokinių („šiaip taip ištemptume iki 450“). Kitiems mokslo metams jau užsirašė apie 80 pirmokų (“be šansų – visi nepateks“).
Finansavimas: valstybės mokinio krepšelio subsidijos, 4,5 tūkst. Lt mokslo metinis mokestis.
Mokytojų uždarbis: „Pradinukų auklėtojai – 1000 Lt, vyresniųjų klasių auklėtojai (jiems nereikia sėdėti nuo... iki) – 500 Lt. Visa kita – 25 Lt už kiekvieną pamoką. Kas „aria“ – uždirba apie 3000 be mokesčių. Dėl valandų konkurencijos nėra – gerų mokytojų visur trūksta.“
Stimulas: „Dar 1989-aisiais bendraudamas su amerikiečiais įsitikinau, kad jie iš tikrųjų naivūs žmonės, tačiau sugeba savo svajones įgyvendinti, o mes savas vadiname svaičiojimu, todėl nusispjauname į jas ir pamirštame.“
Pirmoji nesėkmė: „Kadaise taip ir nepavyko bendram tikslui suburti muzikos mokyklų pedagogų ir vidurinių mokyklų muzikos mokytojų bendruomenės: vieniems buvo svarbiau jaustis reikšmingesniems už „žemesnio lygio“ kolegas, kitiems – būti permanentinėmis aukomis.“
Požiūris į pašaukimą: „Svarbu turėti gerą humoro jausmą. Tada supranti, kad mokytoju nei tampama, nei gimstama, iki mokytojo nusiritama. Ir gerų mokyklų nėra, yra tik mažiau blogos.“
Reikalavimas mokytojui: „Nepakanka, jeigu mokytojas mėgsta savo dėstomą dalyką, jis turi sudominti vaikus. Todėl geriausias mokytojas yra tas, kurį užsiaugini pats. Pernai dirbo Pedagoginio universiteto lietuvių kalbos magistrė, kuri nesugebėjo rašyti be klaidų.“
Pageidavimas mokytojui: „Jeigu esi arčiau numestos šiukšlės už visus kitus, itin prasminga ją pakelti pačiam, o ne liepti mokiniui. Bendravimą įstatymais esame pamiršę.“
Patarimas mokytojui: „Daugelis mūsų vaikų nežino mokytojų pavardžių ir nelabai mėgsta, kai į juos kreipiesi pavarde.“
Mokytojo pavyzdys: „Mūsų kolega – šiaip jau dailininkas, pradėjęs dėstyti geografiją, pasiūlė mokiniams išmesti geografijos vadovėlius ir nusivedė vaikus matuoti Neries srovės greičio, vandens lygio aukščio. Taip ir dirba iki dabar – stato tiltų modelius, stebisi, kaip kitose mokyklose pradinukai gali nežinoti, kodėl laivas jūroje neskęsta, o aštuntokai – kas yra žaibas.“
Reikalavimai pirmokui: „Mums nesvarbu, ar atėjęs į mokyklą vaikas sugeba perskaityti vieną puslapį per minutę, ar išvis nemoka skaityti. Svarbiausia, ar tėvai pasirengę bendradarbiauti ugdant vaiko asmenybę.“
Sąlyga tėvams: „Nors Švietimo ir mokslo ministerija toleruoja vis labiau visuomenėje įsigalintį požiūrį, kad mokykla teikia tokias pačias paslaugas, kaip ir kepyklos su kirpyklomis – pinigai sumokėti, paslauga turi būti suteikta, – negali mokykla „pagaminti“ asmenybės be abipusių mokyklos ir šeimos pastangų.“
Įspėjimas tėvams: „Jeigu tikitės, kad jūsų vaiko galvą pripumpuosime žinių ir nulipdysime tvirtą sprandą – ne čia pataikėte. Mes siekiame patenkinti vaiko smalsumą ir padėti jam apsispręsti, ko jis nori, ir siekti savo tikslo.“
Iššūkis: „Mokyklą kūrėme, kad mokiniui čia būtų gera. O ne tam, kad štampuotume būsimuosius studentus.“
Siekinys: „Norvegijos Bergeno miesto gimnazijoje nėra pamokų. Kai ten lankėmės, mokiniai (o ne mokytojai) patys pristatė savo mokyklą. Pusė mokyklos geležinkelio stotyje matavo radiacijos lygį, kita dalis parduotuvėse klausinėjo pirkėjų nuomonės apie maistų produktų kainų dinamiką.“
Atsakomybė: „Kai kurie sako, kad mes labai gerai gyvename. Tada mes klausime: ar jūs pasiryžę prisiimti tiek pat atsakomybės, kiek jos turime mes?“
Aktų salė: „Neturime, nes nejaučiame masinių renginių poreikio, geriau bendraujame individualiai.“
Jeigu vaikas „prisidirbo“: „Kažkodėl dažniausiai manoma, kad viešas gėdos stulpas – geriausia pamoka ir prevencijos forma. Pamirštama, kad pastatytasis prie gėdos stulpo didelės dalies bendraamžių akyse virsta herojumi.“
Pasididžiavimas: „Šiek tiek nerimavome, kaip baigus mokyklą seksis pirmiesiems mūsų abiturientams. Kirbėjo – gal su liberalumu perlenkiame lazdą? Sekėsi kuo puikiausiai. Tačiau labiausiai džiaugiamės auklėtiniu, kuris turėjo autizmo bruožų, epilepsijos sindromą, buvo net avarijoje sunkiai sužalotas ,– jis taip pat studijuoja aukštojoje. Pamanėme, kad dabartinė sistema tą vaiką būtų „nurašiusi“ jau seniai.“
Laisvi: „Studijuojantys mūsų auklėtiniai kraupsta dėl to, kad daugelis kitų vaikų susigūžta pamatę universiteto profesorių, nedrįsta ginčytis. Mūsų mokykloje stengiamės išvengti frontalinio bendravimo, daugiau diskutuojame. Mūsiškiai – laisvi žmonės.“
Reanimacija: „Neseniai „reanimavome“ du vaikus, kurie dėl nepakeliamų krūvių kitose mokyklose su psichiatrais kalbėjosi apie savižudybę. Dabar jie mokosi pas mus ir, regis, yra patenkinti. Norėdamas įveikti šios dienos krūvius mokykloje vaikas turi būti nesveikas arba genijus.“
Požiūris į lietuvių švietimo reformą: „Didžiausias laimėjimas – mokinio krepšelis, sukuriantis bent prielaidą, kad sistemos finansavimas gali būti skaidrus.“
Požiūris į reformos rezultatus: „Mokyklos vadovui gali būti visiškai nesvarbu, kas vyksta jo mokykloje, svarbu preciziškai pildyti dokumentus ir kitiems perduoti atsakomybę. Švietimo ir mokslo ministerija apie padėtį sprendžia iš gausių popierių. Kartais pagadina reikalą kokie nors tarptautiniai tyrimai, bet trumpam. Švietimo sistemoje darosi neįdomu.“
Požiūris į estų švietimo reformą: „Dar kartą parodo, kad jų visiškai nekankino šlapdešrės nostalgija.“
VK žurnalistams likusi mįslė: kokie motyvai skatino mokyklos direktorių banke užstatyti dukters butą, paimti paskolą, vėliau dar ir vartojamąjį kreditą, kelis mokytojus – taip pat vartojimo paskolas, sumesti pinigus į krūvą ir skirti juos pirmam įnašui už mokyklos pastato (valstybės nuosavybė) palėpės remontą, neturint formalių garantijų, kad pinigus pavyks grąžinti?
***
O mūsų Kaukolytės, beje, niekada daugiau ir neteko sutikti. „Google“ taip pat bejėgis. Tiesa, kartą nuščiuvusi redakcijos skelbimų skyriaus darbuotoja kreipėsi patarimo – ką daryti su asmeniniu skelbimu, jame moteris tiesiog norėtų informuoti apie Lukiškių kalėjime mirusį savo tėvą. Patikrinus informacija nepasitvirtino. Vienas garsiausių Nepriklausomybės laikų Lukiškių kalinių – Mykolas Burokevičius – atlikęs bausmę išėjo šiapus vartų gerokai vėliau.
Rašyti komentarą