Ar žinai, kas yra tikrasis nušvitimas? Vienas mokinys atėjo pas mokytoją ir taip taikliai atsakė į jo klausimą, kad mokytojas nesusiturėjo, trenkė jam lazda ir nuvertė nuo priebučio iš dešimties pėdų aukščio tiesiai į purvą. Mokinys atsistojo ir nusijuokė, o vėliau pats tapo mokytoju.
Jack Kerouac „Dharmos valkatos“, „Baltos lankos“, 2007.
Mokytojo klausimas skambėjo taip: „Kas yra Buda?“ O tu, kuris nori sužinoti šmaikštųjį atsakymą, turėsi perskaityti šį tekstą iki pabaigos. Laikas neprailgs – laikas šioje mūsų kelionėje yra mūsų draugas, ne priešas. Kaip draugas nubudusiam žmogui galėtų būti kiekvienas žmogus šioje Žemėje, kiekvienas šioje Žemėje esantis gyvis.
Didžiojo „bytnikų“ ir hipių kartos flagmano Jacko Kerouacko (1922–1969) knyga „Dharmos valkatos“ galėtų tapti mums parankine tyrinėjant praėjusio amžiaus vidurio žmogaus sąmonę. Nusivylęs amerikiečių viduriniosios klasės bukumu ir abejingumu pagrindinis knygos herojus Rėjus Smitas leidžia savo dienas medituodamas ir melsdamas Dievo visuotinės taikos ir ramybės. Geriausias miegamasis jam – pieva upės slėny, geriausias stogas virš galvos – žydras dangus. Nes Rėjus yra ne kas kita, o valkata, savo buvimu protestuojantis prieš žmogiškąją tuštybę.
Kaip ir dera tikrame kelio romane, „Dharmos valkatų“ veiksmas prasideda krovininiame traukinyje, Vidurnakčio Vaiduoklyje, riedančiame skersai Amerikos iš Los Andželo į San Franciską. Jei kada važiuosi šiuo traukiniu, būtinai pasiimk šiltą megztinį, striukę su gobtuvu, miegmaišį ir butelį portveino: kitaip gali sužvarbti. Atjauta nuskaidrina žmogaus karmą, tad pasidalyk turimu vynu su bendrakeleiviu, kurį aptiksi susigūžusį vagono kertėje. Neabejoju, jis atsidėkos padovanodamas tau puikią mintį, kurią galėsi įtraukti į savo kasdieninę maldą.
Kaip aiškina „Wiki“, „dharma“ – tai tiesa, tvarka arba nekintantis įstatymas, garantuojantis mūsų planetos sukimąsi ir harmoningą jos ryšį su visu kosmosu. „Dharmos valkatose“ tos tikrosios tiesos herojai ieško kalnuose, keliaudami, diskutuodami apie gyvenimo prasmę ir kurdami japoniškus haiku. Visa tai gražu, bet nors ir visi esame mokytojai, gyvenimui pamokas turėtume stengtis duoti kuo atsargiau. Nes daugiau tai jis gali kai ko mūsų pamokyti.
„Viskas įmanoma. Aš esu Dievas, aš – Buda, aš – tobulas Rėjus Smitas, viskas tuo pat metu, aš – tuščia erdvė, aš – visi daiktai“, – svarsto pagrindinis „Dharmos valkatų“ herojus, medituodamas apie tuštumą (p. 107). Patirdamas gausybę visokiausių išgyvenimų, iš arti regėdamas girtuoklystes ir sekso orgijas, Rėjus suvokia, kad tokia protesto prieš pasaulį forma tėra tik būdas bėgti nuo kito kraštutinumo: vakarų prie teliko, sekmadieninių pietų ir kitų sotaus „buržua“ malonumų. Bet net ir tokiu būdu savojo nušvitimo gali taip niekada ir nesulaukti. „Buda – tai džiovinto šūdo gabaliukas“, – atsakė mokinys, ir iškart po to nušvito.
Įdomumo dėlei reikėtų pasakyti, kad knyga „Dharmos valkatos“ yra autobiografinė, o realius prototipus gyvųjų pasaulyje turėjo kone visi jos veikėjai. Tarp puslapių minimas ir 1955 m. Niujorko „Šešių galerijoje“ įvykę legendiniai jaunųjų rašytojų skaitymai, per kuriuos Jackas Kerouacas, Garis Snyderis ir Allenas Ginsbergas viešai perskaitė savo poetinį manifestą. Realiai vyko ir trijų draugų kopimas į Materhorno aukštikalnę Siera Nevados valstijoje, nes tik išgyventa gali būti tikroji dharma: „Kas įkopia į kalną, tas toliau kopia“.
Beje, kai perskaičiau „Dharmos valkatas“, pats nedelsdamas užsimaniau įsigyti tokią kuprinę, kurioje tilptų viskas. Tai, kas būtina norint pernakvoti, pasislėpti nuo lietaus, pasigaminti valgį, kad man būtų kaip tikra virtuvė ir miegamasis tiesiai ant kupros. Tuomet galėčiau miegoti miško viduryje prie laužo, klausytis, kaip į palapinės brezentą lašnoja lietaus lašai, o ankstų rytą išeiti į iš miško į plyną lauką pasigėrėti vaivorykšte.
„Kas yra vaivorykštė, Dieve?
Žiedas.
Kukliesiems“ (p. 211)
O atsakymas į klausimą, „kokia yra didžioji dzeno prasmė?“, slypi čia.
Rašyti komentarą