Šiuolaikinę moterį, nesvarbu ar ji būtų dailininkė, ar buhalterė, ar pardavėja, nuolat supa iš visur brukama reklama. Patrauklūs besišypsančių blondinių veideliai madų žurnaluose gundo Merlin Monroe šypsenomis, žvilgančiais deimantais ausyse, pažadais, kad nukeliavus į tropikų rojų ar apsilankius prestižiniame Niujorko meno muziejuje gyvenimas ims ir pasikeis – nušvis visai kitokiomis spalvomis, lyg išgėrus dar vieną puodelį „Paulig“, „Jacobs“, „Lavazza“ kavos.
Dailininkės Laisvydės Šalčiūtės kūriniuose, šiuo metu eksponuojamuose „Vartų“ meno galerijoje (Mokytojų namuose), parodoje „Propaganda / Svajonių transformacijos“ (kuratorė Laima Kreivytė), kaip tik „tiriamos“ žiniasklaidos, reklamų, tiesiog pasaulio bendrų madų tendencijų brukamos svajonės. Laisvydė Šalčiūtė, žinoma, pasirinkusi anglų kalba deklaruojamus posakius (juk tai progresas, visą pasaulį vienijantis žodynas), stengiasi išrutulioti skirtingas moters (savo?) svajonių istorijas. Tokie „reklaminiai“ užrašai: „Aš ir mano MENAS – mes esame labai laimingi!“ („My ART and I are very happy!“); „Kai kurios moterys niekada neištrūkdavo (iš namų), ir būtent dėl šios priežasties, jos dabar daug „karštesnės“ nei bet kada ankščiau“ („Because some women never got out and because right now they are hotter than ever“).
L. Šalčiūtės darbuose puikuojasi net ir karalienės Viktorijos pamokoma frazė: „Saugokitės dailininkų – jie įsimaišo tarp visų visuomenės klasių ir būtent dėl to yra patys pavojingiausi“ („Beware of artists – they mix with all classes of society and are therefore most dangerous“) („Dvigubas autoportretas su karaliene Viktorija“, 2007).
Nespalvotuose, pilkšvuose, ar pastelinių atspalvių įspūdingų dydžių kūriniuose, atliktuose mišria aliejaus, akrilo, medžio raižinio technika, pačios konceptualiosios frazės, pasukančios mūsų mintis „reikiama vaga“, tampa ir kompoziciniu elementu. Kartu su moters, dažniausiai pačios dailininkės, figūra-autoportretu – atsiranda ir gyvūnų (zebras, šuniukas, arklys), vyrų (Salvadoras Dali, šiaip mylimasis). Visi šie „veikėjai“ – tai aplinkos įtaka, įsiveržimas į privačią kūrėjos erdvę arba jos savanoriškas ryšys su aplinka.
Parodoje „Propaganda / Svajonių transformacijos“ gausu „moteriškų“ simbolių: besišypsančių raudonai dažytų lūpų, su kontrastingai baltais dantimis, nuogų blauzdų ir šlaunų, raudonų aukštakulnių, dailiai išdėliotų moteriškų plaštakų, vėlgi dažytais raudonais nagais. Visi šie elementai sujungiami į permatomą, peršviečiamą koliažą, kurio dalis gali būti ir dadaistų juodais ūsiukais „pagražinta“ Mona Liza, ir gundomai fone obuolį kandanti blondinė, šalia kurios tuoj pat „įrašomi“ reklaminiai žodžiai: „Susikurk savo kolekciją“ („Biuld up your collection“).
Lyg pramoginiame moterų žurnale sudėliotos fotografijos (šalia jų pateikiamas klausimas: „Atspėk, kas čia šypsosi?“) L. Šalčiūtės kūrinių cikle rikiuojasi žinomų moterų šypsnių paradas: galime pasigrožėti Coco Chanel, Vivienne Westwood, Paloma Picaso ar Bridgette Bardot pravertomis lūpytėmis. Dailininkė žaidžia spaudoje ir reklamoje nuolat mirgančiais „privalomais“ moters grožio įkvėpimo šaltiniais – juk viskas susiveda į vieną lyg melsvas svajonių spaudas besikartojantį ženklą: „Žaisk gyvenimu, žaisk menu, žaisk dabar!“ („Play Art, Play Life, Play Now!“).
Rašyti komentarą