Amžius yra didelė paslaptis. O išaiškinti nežinančiam, kas tai yra senatvė, būtų tas pats, kaip tropikuose gyvenantiems žmonėms nupasakoti, kas yra sniegas. Kita vertus, kaip tik tokio neįgyvendinamo uždavinio imasi garsioji prancūzų rašytoja Benoite Groul. Nenuostabu, kad rezultatas – nenuspėjamas.
Žinoma, dabar bet kuris iš jūsų gali durti pirštu – „pats kaltas“, kam apsiimu rašyti apie feminizmo klasiką. Vis dėlto gyvenimas pilnas paradoksų, kartais net krapštydamas nosį gali aptikti įdomiausių dalykų. Taikiai ant viršelio besišypsanti Benoite Groud (g. 1920 m.) šiandien turbūt atrodo gerokai vyresnė, bet mums tai nerūpi. Išlikime korektiški kalbėdami apie „madame“ amžių, verčiau pakalbėkime apie tai, kokio skonio yra ta jos „Gyvenimo druska“.
Benoite Groul „Gyvenimo druska“, 2007, „Tyto alba“.
Pagrindinė romano herojė – pats tikrasis autorės alter ego – trenkta pensinio amžiaus redaktorė Alisa, kuriai Viešpats nepagailėjo nei originalumo, nei humoro jausmo. Jau kokį tūkstantį metų ji dirba blizgančiame žurnale „Mes, moterys“, savo skaitytojams dalija gyvenimo patarimus apie santuokinę pilnatvę, tačiau, deja, per tiek laiko ji jau išsikvėpė ir „tapo nebemadinga“. Visa tai suvokdama žurnalo vadovybė ieško preteksto, kaip atsikratyti niekam nereikalingos perekšlės, tik viskas bergždžiai.
Matyt, visas knygos cinkelis – požiūris, kurį rodo Alisa. „Esu vienintelė septyniasdešimtmetė visoje redakcijoje, o mane toleruoja su sąlyga, kad neatskleisiu tiesos apie savo amžių ir neparodysiu jokio nederamo jo ženklo“, – šmaikščiai ironizuoja senstanti moteris. Dar didesnę šypseną sukelia jos kryžiaus keliai įsigyjant naują kompiuterį, senamadiškas požiūris į daugelį dabarties naujovių ir beviltiški bandymai kaip nors suvaidinti savo vaidmenį komedijoje „visi mes jauni ir mieli“.
Be profesinio gyvenimo, Alisa taip pat dar turi ir asmeninę. Efemeriškoje jos aplinkoje sukasi dukra Mariona su vyru Morisu ir meilužiu Brianu, ir vyras Adrianas. Susidaro įspūdis, kad pastarasis nuo senatvės marazmėja kur kas greičiau nei jo išrinktoji, ir dėl to sulaukia pačių linksmiausių komentarų. „Kas atsitiktų, jei vis dar mylėčiausi su Adrianu? Jis išsiimtų savo dantų protezus ir nebegalėtų kandžiotis“, „Betgi tu įkišai man kažką suglebusio, Adrianai! Prašau – išrauk!“ (p. 21). O visą šį mišinį rašytoja dar perpina intarpiniais likimo deivės Moiros monologais, kurie apnuogina keistą pasaulio paradoksalumą.
Visą savo gyvenimą paskyrusi kovai dėl moterų teisių Prancūzijos kultūros veikėja ir feministė B. Groult ir čia žiba jai priimtinu amplua. Senatvė moteriai nėra nusikaltimas, celiulitas neprivers segėti ilgo sijono, o raukšlės – ne kliūtis susirasti meilužį. Autorės pavaizduota senatvė nekelia pasigailėjimo, o su daro galimybę su tam tikra ironija pažvelgti į mus supantį pasaulį, kuriame takoskyra tarp moralės ir amoralumo yra be galo trapi.
Nepaisant to, kad „Gyvenimo druska“, regis, atitinka visus reikalavimus, kuriuos paprastai keliame geram romanui (įdomi fabula, įtikinami charakteriai, intriguojama jausmų drama ir, be abejo, gražus humoras), knyga nesužavi. Suprantamas leidėjų noras papuošti knygos viršelį perlais – suprask, brandžių moterų simboliu, bet „Gyvenimo druska“ net ir su geriausiais norais kažkodėl atsiduoda naftalinu. Romantiški prisiminimai, išsipildžiusios ir neišsipildžiusios svajos bei išpažintys tema „kaip anksčiau viskas buvo kitaip“ pamažėl ima ir įgrysta.
Gal čia tiesiog aš nemėgstu perlų, o galbūt ir tai, kad senstančių moterų problemos vyrijai nėra ir nebus nei aktualios, nei įdomios. Ko gero, ir pats niekada netapsiu moterimi. Juo labiau senstančia. Ne per seniausiai mūsų apžvelgta kolumbiečių rašytojo G. G. Marquez knyga „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ taip pat rašo apie senatvę, bet ten bent jau nesiseilėjama ir nedejuojama. Nors, tiesa, ir mažiau ironizuojama.
Rašyti komentarą