Nesibijau šitaip kreiptis į mus – statistinis lietuvis per metus išgeria 15 litrų gryno alkoholio. Statistikos departamento duomenimis, į šį skaičių patenka net vos gimę kūdikiai bei mirties patale besivaduojantys senoliai. Kita vertus, rašytojo Arūnui Sprauniui „alkoholikų vaikučiai“ yra kai kas daugiau – desperatiška kasdienybės metafora. Į kurią atsiremdamas jis dekonstruoja nedarnų ir apgailėtiną mūsų būvį.
Sparčiai stiprėjanti leidykla „Versus Aureus“ metė dar vieną iššūkį stagnuojančiai lietuviškai pasaulėžiūrai – išleido netradicinį jaunosios kartos lietuvių rašytojo A. Sprauniaus esė ir publicistikos rinkinį. Dvipusė knyga, suteikianti galimybę skaityti ją tartum nuo pabaigos, taip ir pavadinta „Spraunius prieš Spraunių“. Šizofreniškas asmenybės susidvejinimas erzina tik iš pirmo žvilgsnio, bet netrukus erzelis dingsta ir virsta egzistenciniu nerimu persmelkta nūdienos refleksija.
Arūnas Spraunius „Spraunius prieš Spraunių“, „Versus Aureus“, 2007.
Taigi knyga – kūlverstukas. Iš kurios pusės prieisi, tokia ir bus. Pirmoji „Sprauniaus“ pusė – tai stiprus publicistas, šmaikščiais ir turiningais tekstais kalbantis tautai „per žiniasklaidą“ puslapiuose. Antroji – rašytojas, menininkas, iš trumpų ir neįpareigojančių kūrinėlių dėliojantis savitą pasaulio kaleidoskopą. Temų variacija: nuo pilietinės visuomenės ir informacinio postmodernizmo iki emigracijos etimologijos bei Jos Didenybės Rinkodaros – nyki ta mūsų terminologija, ar ne? Štai, todėl grožiniam pasauliui A. Spraunius palieka pasakojimus ir pasakėčias. O tarsi klijai šį iš dviejų dalių susidedantį rinkinį per vidurį klijuoja giesmės – trumpi eilėraščiai.
Kaip taikliai apibūdino „Šiaurės Atėnų“ kritikos plunksnakotis CASTOR&POLLUX, šioje knygoje „brutaliai, sarkastiškai ir ciniškai aprašinėjamas šiuolaikinis lietuvis – asmenybė, kalbanti laikraščių antraštėmis, reklaminių šūkių nuotrupomis ir televizijos žvaigždžių posakiais... Laimingas, fu..., ir savimi, bl..., patenkintas...“ A. Spraunius drąsiai ir be užuolankų kalba apie viešųjų ryšių įsigalėjimą, vyraujantį materializmą ir žmogiškųjų santykių sudaiktėjimą. Deja, taip ir lieka neaišku, kam skirtas tas autoriaus susidvejinimas, jei visur jis rašo kone tą patį.
Pavyzdžiui, žurnalistiniai tekstai „Haris Poteris: magijos industrija“ ar „Rinkodara – pasaulio valdovė“ niekuo nesiskiria nuo alegorijos ilgu ir sudėtingu pavadinimu, kurioje pasakojama apie tuos žvalius laikus, kai „kraštą valdė jo didenybė gerasis karalius Viešieji ryšiai“. „Homo Consumer“ religija vienodai stipriai pliekiama kalbant ir apie alkoholikų vaikučius, ir apie Pinokį, kuris nori pasimylėti su mergina, bet konkurencinėje kovoje pralaimi mobiliajam telefonui. Galų gale galima aptikti net ir štai tokį eilėraštį:
šaltas
alus lauke
spengiant
gruodžio
speigui yra
privalumas
(„Viešieji ryšiai“, p. 76)
Ir vis dėlto kai kuriose vietose blyksteli tokia smagi paradokso ugnelė, kartais šmėkšteli toks žavus groteskas, kuris leidžia šiai knygutei pakilti šiek tiek aukščiau sociumo kritikos. Mūsų – alkoholikų vaikučių – kartą, jauno ir plėšraus kapitalizmo augintinius, į priekį veda radikalumas, perfekcionizmas ir egocentriškumas. „Padorumo požiūriu jie yra nepaprastai paslankūs ir patys žino, nustato asmeninio ir visuomeninio kompromiso ribas“, – taip rašytojas apibūdina mus žvelgdamas iš šono (p. 24). Ironiškai ir negailestingai pabrėždamas, kad vieni žmonės kala sau laimę, deja, antri – kasa kitiems duobę.
„Žinoma, galima nekęsti modernizmo ir vartotojų, kuriais visi mes daugiau ar mažiau esame, bukagalviškumo“, – percituoja A. Spraunius vengrų rašytoją Peter Estarhazy, bet ką nors iš esmės pakeisti ilgainiui tampa vis sudėtingiau. „Jei tavo su vaiku fotografija atsidūrė laikraštyje, reiškia: 1) puoselėji tėvo įvaizdį; 2) galbūt ir esi to vaiko tėvas“ (p. 60). Kita vertus, kokie tėvai ateityje bus alkoholikų vaikučiai, tai yra kokie ir kas būsime mes? Tą ir pamatysime netrukus.
Na, čia – kitoks požiūris į religiją didingu pavadinimu „Homo Consumer“
Rašyti komentarą