Grafikė Norvilaitė: atsiplėšti nuo darbų man kančia

Meno mugės "ArtVilnius 2014" atidarymas
Meno mugės "ArtVilnius 2014" atidarymas
© Paulius Peleckis

Pasakymas „Parašyk man laišką“ gali nuskambėti utopiškai. Senokai neberašome laiškų. O, gavę laišką ar atvirlaiškį, nebežinom, kur jį dėti. Namuose vietos įprastiems laiškams nebėra. Saugomi tik kompiuteriniai. Tačiau šiomis dienomis užsukę į mugę „ArtVilnius“ parodų centre LITEXPO, nustebsite – šalia čia eksponuojamų paveikslų, skulptūrų, performansų pamatysite ir medines dėžutes laiškams. Jų autorė – dailininkė, grafikė Kristina Norvilaitė.

Kiekvieną savo kūrinį – grafikos darbą, objektą, atvirukų kolekciją – šios mugės lankytojams menininkė pristato pati: kaip jis gimė, ką juo nori pasakyti, kokia technika atliktas... „Supratau, kad tai būtina. Anksčiau nemėgdavau pasakoti, kaip man buvo – lengva ar sunku. Buvo gėda. Bet, pradėjusi dalytis emocijomis, jausmais, supratau, kad žmonėms to reikia. Ir žmonėms, ir man“, – sako senokai panašių baimių, nepatogumo ir drovumo atsisakiusi ir šiuolaikiškai savo darbus išmokusi pristatyti menininkė.

„Kartą į mano galeriją Užupyje užėjo Estijos prezidentas su savo žmona, kuriuos lydėjo Lietuvos prezidentė. Turėjau dėžutę, ant kurios estiškai buvo parašyta: „Parašyk man laišką“, ją ir padovanojau. Ką pasakė galantiškasis estas? Kad jam dėžutė labai patinka, o aš iš prezidentienės dovanų gavau segę...“ – nepamirštamus mainus prisiminė tąsyk nesutrikusi ir puikią progą prisistatyti išnaudojusi Kristina.

Taigi, Kristina, pasakok... Seniai užsiimi „medžio darbais“? Kiek medžio objektų, medinių dėžučių pagaminai?

Šiam projektui – treti metai. Aš dėžutes gaminu, jas nuperka, vėl pagaminu – vėl nuperka... Po mano parodos „Parašyk man laišką“ buvau surinkusi apie 600 ranka rašytų laiškų. Visus tuos laiškus noriu sudėti į knygą albumą. Beje, į tas dėžutes galima dėti ne tik laiškus, bet ir žurnalus, papuošalus, jas galima naudoti kaip staliuką. Kiekviena dėžutė išskirtinė. Antros tokios nėra.

reklama

Lengva ar sunku pagaminti tokią grožybę – su daugybe stalčiukų, slaptų vietelių, piešinių?

Jų kūrimas yra purvinas, sunkus darbas – medis, grafika reikalauja kantrybės, jėgos, bet man patinka. Jei nepatiktų, nedaryčiau. Tai padeda man „pakilti“. Man norisi būti pakylėtai: viskas gerai, viskas bus gerai... Nusišypsai ir eini toliau. Problemų turime visi, ir aš jų turiu, bet kuriant pavyksta jas pamiršti.

Mugėje pristatai ne tik savo grafiką ir dėžutes...

Taip, pristatau širmą, kurioje išraižyta ir atspausta vienuolė. Mano močiutės sesuo buvo vienuolė, daug jai padėjo, didelę įtaką padarė, jos gyvenimą mačiau iš arti. Norėjosi sukurti jai atminimą. Meniškai pažvelgti – grafiką spaudžiant ant medžio. Gyvenime vienuolynas – tarsi už širmos, slepiamas. Mano širma jį taip pat atskiria nuo kasdienio gyvenimo.

Esi trapi menininkė, bet iš medžio gamini netgi stalus...

Taip, stalą, prie kurio sėdžiu mugėje, pasidariau pati. (Juokėsi.) Pati supjausčiau lentas, sukaliau, pati viską padariau... Man sako – kaip tu gali? Kas išmokė? Pati išmokau. Iš pradžių varžtus sukau rankomis, „užsidirbau mazolius“, paskui nusipirkau elektrinį grąžtą – sužinojau, kokio reikia, ir dirbu. Kliaujuosi intuicija. Daug apie medį neišmanau, tik jaučiu, ko man reikia.

Taigi tau nereikia vyro padėjėjo? 

Bandžiau darbininko prašyti, kad supjautų reikiamas medžio formas, bet nesusišnekėjom.... Jis į procesą žiūrėjo pernelyg formaliai – tik taip, o ne kitaip, pamačiau, kad jis mane laiko, kaip čia švelniau pasakius... (Juokėsi.) Aš matau, kad jis daro ne taip, prasideda nesusikalbėjimas. Kūrybai reikalinga vienatvė, ir dviem žmonėms šis procesas pernelyg sudėtingas. Supratau, kad visko turiu išmokti pati ir padaryti taip, kaip aš noriu.

Kaip tik šiuo metu Lietuvos atstovybėje ES veikia tavo paroda „Istorijos, kurias noriu Jums papasakoti“. Klaipėdoje paroda „Savistaba“. O tave pačią galima sutikti mugėje „ArtVilnius“. Nepristigsi kūrybinių jėgų ir pačių kūrinių?

Užtai ir dirbu nesustodama, visur pati pristatau savo darbus, ir tai yra mano darbo esmė, prasmė. Taip, kurdama aš išreiškiu save, bet noriu, kad mane pamatytų. Noriu, kad mane suprastų, pagautų mano siunčiamą žinutę. Jau sulaukiau atgalinio ryšio. Aišku, kad pačiam tai daryti yra drąsu. Reikia turėti drąsos...

reklama

... pavyzdžiui, priimti kritiką, kuri gali užgriūti čia ir dabar, žvelgiant tau į akis.

Taip, žmonės reiškia savo nuomonę, tačiau turi galimybę išgirsti ir mano nuomonę, aš galiu išsakyti savo idėjas, ir įvyksta dialogas. Man tai patinka, jeigu nepatiktų, aš to nedaryčiau. Man patinka bendrauti su žmonėmis.

Jie dažniau sukelia šypseną, o gal susierzinimą?

Aš atlieku savotiška edukacinę funkciją – šviečiu žmones. (Juokėsi.) Taip, kartais tikrai pasitaiko niurgzlys, kuris sako: „Kam tas tavo menas reikalingas?“ Visokių prisiklausau nuomonių. Taip, taip sakau, menas – ne pienas, ne duona, bet daugeliui jo reikia. Kažkada pajutau, kad noriu būti dailininke, nors išsaugoti tikėjimą, motyvacij1, nes kol esi jaunas, tavo darbų niekas neperka, buvo sudėtinga. Tai tęsėsi tol, kol įsivažiavau. Bet jeigu šiandien mane uždarytų tarp keturių sienų, aš negalėčiau gyventi. Žmogui sakau: „Jūs verslininkas, advokatas, jums tai patinka. Man lygiai taip pat...“ Ir tada man žmogus sako: „Taip, menas irgi gali egzistuoti.“ Tai man sukelia džiaugsmą, šypseną, vadinasi, įvyko dialogas. Gana dažnai žmogus pakeičia savo išankstinę nuostatą.

Ir kuo didesnis susikirtimas, tuo didesnis meno įspūdis, įtaiga?

Taip, nugali netgi vaikiškas smalsumas, žmogus atsiveria.

Galbūt ne vienas tau prisipažino, kad taip pat kažką kuria, tapo, lipdo patyliukais?

Taip. Ir kad eiles rašo patyliukais... Menas yra savęs pažinimas, vidinis kelias, ir aš džiaugiuosi, kad atradau tą kelią, kad nesiblaškau. Todėl su džiaugsmu dirbu kiekvieną dieną. Nuperka paveikslą – man faina, kad savo emocijomis pasidalijau su kažkuo. Nenuperka – irgi faina, nes aš turėjau laimę kurti. Bet meno poveikis gali būti ir neigiamas – šokiruoti, sukrėsti žmogų. Man norisi kitko. Prisimenu vienos moters pasakytus žodžius: „Jūs sukrečiat gerąja prasme.“ Man tai – didžiulis komplimentas.

Kur ir kokiomis aplinkybėmis tau teko pardavinėti, siūlyti savo darbus?

Buvo daug šalių, daug parodų, visko teko paragauti. Bet yra darbų, kurių aš išvis neparduodu. Esminius darbus pasilieku. Pavyzdžiui, darbą, nuo kurio prasidėjo vienas ar kitas ciklas arba paroda. Kad turėčiau atsiminimą.

reklama

Vienas esminių tavo projektų buvo mediniai moterų torsai, inkrustuoti spalvota grafika, lino raižiniais, kuriuos gintarais papuošė menininkė Algina Žalimienė. Ar juos tebeturi?

Taip, buvo toks periodas. Darbų ciklas vadinosi „Žydėjimas“. Jame mano sukurtus moterų torsus papuošėme lino raižinio ornamentais, kailiu, juvelyriniais dirbiniais: karoliais, segėmis, diržais. Ten sujungėme tradicinį ir modernų požiūrį į grafiką ir gintarą. Ciklo pavadinimas atspindėjo moters savijautą pasipuošus. Medis – gyvas, gintaras – taip pat. Jų susijungimas papildė ir atskleidė vienas kitą, lygiai kaip ir papuošalas atskleidžia ir keičia moterį. Tas projektas buvo mano visų medžio darbų pradžia. Jeigu jo nebūčiau padariusi, su medžiu nedirbčiau. Su juo tiek apvažiavome – buvome Danijoje, Švedijoje, Ukrainoje... Surengėme apie 12–15 parodų...

K R I S T I N A N O R V I L A I T Ė

Bet vieną dieną, po parodos Danijoje, visus torsus nupirko. Iki tol pagalvodavau: norėčiau, kad juos nupirktų visus ir iš karto. Pavieniui parduoti būdavo gaila – darbas iškrenta iš kolekcijos. Maniau – kada gi baigsis šis projektas. Ir jis baigėsi, nors man jis buvo ypatingai svarbus, nes jį pradėjau laukdamasi dukrytės Lauros. Pjausčiau medį jos besilaukdama – taip smarkiai man reikėjo tų torsų. Tai buvo visokeriopas gimimas – mano dukros, mano moteriškos kolekcijos...

Dukra dėl to irgi bus menininkė?

Nežinau – ji piešia, groja ir lanko baseiną... (Juokėsi.) Beje, mano darbų cikle „Savistaba“ ji kaip tik ir pavaizduota sėdinti ant kėdės. Daug ką atsinešame iš vaikystės, išgyvename būsenas, kurios mus lydi vėliau suaugusius. Kai esame vaikai, pasaulis atrodo didelis ir platus, su daugybe galimybių. Suaugęs suvoki, kad tuo metu, sėdėdamas ant kėdės, ir susiformavai kaip asmenybė. Mergaitė ant kėdės, fortepijonas, violončelė, kuriuos muzikantas turi suvaldyti, vyras, norintis pakilti, su sparnais, be sparnų... Visko yra mano paveiksluose.

Kalbame vis apie tavo menus. Gal turi kitokių pomėgių, užsiėmimų?

Ne. Aš gyvenu tik menu. (Juokėsi.) Aš nevažiuoju toli atostogauti. Man patinka mano darbas, aš juo mėgaujuosi, noriu įvykdyti visus savo sumanymus. Yra žmonės, kurie veržiasi atostogauti, gyvena kitaip, o aš gyvenu tik kūryba. Gal po kurio laiko tai pasikeis.

Nebijai pavargti, sudegti?

Žinoma, kad pavargstu, bet kol kas atsiplėšt nuo darbų, išvažiuot kažkur man kančia. Antrą dieną pradedu nuobodžiaut, pradeda lįsti į galvą mintys apie būsimus paveikslus. Bet, jeigu dirbdama pailsiu, vadinasi, viskas gerai. Jeigu tai keltų erzelį, jausčiau psichologinę įtampą, daryčiau kitaip. Ateinu į galeriją iš ryto, dirbu, pareinu namo, pasižiūriu filmą ir to užtenka – pailsiu. Paskutinis atpalaidavęs filmas buvo Igno Jonyno „Lošėjas“, kurį pamačiau festivalyje Briuselyje. Nuostabus, pasidžiaugiau už lietuvius – jaunus kino kūrėjus.

reklama

 

Grafikė Norvilaitė: atsiplėšti nuo darbų man kančia

Meno mugės "ArtVilnius 2014" atidarymas
+12