KINO recenzija: drama „Nereikalingi žmonės“ (16)

Mėgstu meksikiečių režisieriaus Alejandro Gonzalezo Inarritu filmus. Tikriausiai Mariui Martinsonui jie taip pat labai patinka, nes Lietuvos kino teatruose pasirodžiusioje lietuviškoje dramoje lengva įžvelgti daugybę panašumų su kultiniais kūriniais „Meilė – tai kalė“, „21 gramas“ ir „Babelis“. Jau po pirmųjų kelių scenų man prieš akis išniro neišvengiami palyginimai su įstabiuoju „21 gramu“, kurio siužeto struktūra ir montažinis stilius turėjo neabejotinos įtakos „Nereikalingų žmonių“ įvaizdžiui. Abiejuose filmuose viskas prasideda pagrindinę mintį apibūdinančiu prasmingu titru, o tuoj po to epizodai iš praeities, dabarties ir ateities pradedami mėtyti ne chronologine tvarka. Tokiu būdu žiūrovams atskleidžiama vis daugiau informacijos, kol išryškėja visa scenaristų sumanyta dramatiška istorija apie šešis nereikalingus žmones.

Juos nematomomis siūlėmis sujungia kraupi avarija, vienaip ar kitaip paliečianti gyvenimus, palieka ryškų pėdsaką sielose. Incidentas gatvėje susiejo meksikietiškos dramos „Meilė – tai kalė“ nepažįstamus herojus, o jungiamąja grandimi „Babelyje“ tapo medžioklinis šautuvas, kurio šūvis iš esmės pakeitė skirtingose šalyje esančių žmonių likimus.

Net neverta ginčytis, kad lietuviškai „21 gramo“ versijai dar toli iki originalo. Kažkas įvykių seką lengvai atspės dar neįpusėjus seansui, o kažkam gal prireiks palaukti iki finalinių atodūsių. Man pavyko išnarplioti visas siužeto paslaptis per pirmą pusvalandį, nes „Nereikalingų žmonių“ anotacijoje yra prirašyta per daug užuominų, kurias vertėjo nutylėti.

„21 gramo“ vingiai taip pat buvo nesunkiai nuspėjami, bet Alejandro Gonzalezas Inarritu turėjo preciziškai apgalvotą Guillermo Arriagos scenarijaus stiprų pagrindą. Galima ilgai ginčytis, bet pernelyg televizinis scenarijus griauna net pačias nuoširdžiausias pastangas. Kita vertus, Mario Martinsono ir Raimondo Paškevičiaus suraizgyta istorija yra kur kas geresnė už jau antrą gyvenimą pradėjusio „Nekviestos meilės“. Visi puikiai žinome, kokiu populiarumu mėgaujasi reitingų karaliumi tituluojamas TV serialas, o tai reiškia, kad didžiuma auditorijos nenuobodžiaus „Nereikalingų žmonių“ seanse. Tačiau nieko nauja nepasakantis, kraštutinumų išvengiantis ir pernelyg paprastas scenarijus su poetiškumo priemaišomis apsunkins lietuviško kūrinio žygius į svarbiausius tarptautinio kino festivalius, kuriems pirmiausia reikia originalumo.

Siužetinė linija Airijoje man pasirodė pritempta, kad būtų atidirbta aviakompanijos „Air-Baltic“ finansinė parama. Tos pačios scenos galėjo būti sėkmingai nufilmuotos Lietuvoje, bet tai jokiu būdu ne priekaištas. Juolab filmas buvo sukurtas privačiomis lėšomis be valstybinių fondų dotacijų. Valio jungtinei Lietuvos ir Latvijos prodiuserių komandai, kad netrypčiojo vietoje ir nelaukė Kultūros ministerijos patepimo, o visiems įrodė, kad filmą įmanoma paleisti į kino teatrus be tų 2–3 mln. Lt. Vien tik už tai turime žemai nusilenkti prieš kūrybinę grupę, kantriai atkentėti švelniai erzinančią reklamą („Likimo ironijos“ tęsinyje jos buvo nepalyginamai daugiau!), nuoširdžiai padėkoti ir palinkėti kuo didžiausios sėkmės komerciniame repertuare kovojant su Holivudo studijų produkcija bei sausį kino teatrus užgulusiu autoriniu kinu. „Nereikalingiems žmonėms“ dabar reikės jūsų dėmesio, mieli žiūrovai.

Pamatyti pagirtinai ir galingai reklamuojamą naujausią filmą verta ne tik dėl patriotinių sumetimų. Norėčiau išskirti du svarbiausius dalykus – tai fantastiškas latvių operatoriaus Gintso Berzinšo darbas ir tiesiog geniali Andriaus Mamontovo muzika su puikiai aranžuota airiška daina. Vietoje nestovinti, nuolat judanti, šokinėjanti nuo vieno veido prie kito, nuostabius rakursus išgaunanti ir stambiais planais filmuojanti kamera kompensuoja visus scenarijaus nesusipratimus ir bandymus sukurti kažką panašaus į „21 gramą“.

Dideliam plotui pritaikytas „Nereikalingų žmonių“ vaizdas užbūrė ir sužavėjo. Tai jau yra kitoks kinas, nei mes įpratome matyti su Algimanto Mikutėno pagalba. Nuo ekrano neįmanoma atitraukti akių, o išėjus iš salės dar reikia laiko, kad sugrįžtum į realybę.

Atskleisiu dar daugiau: Gintas Berzinis leido pažiūrėti personažams tiesiai į akis. Norėčiau sužinoti, kaip iš tiesų jautėsi filmo aktoriai, matydami save iš tokio milimetrinio atstumo, kai, pavyzdžiui, galima suskaičiuoti visus žilus plaukus Andriaus Mamontovo galvoje.

Niekada neslėpiau, kad esu Andriaus Mamontovo gerbėjas ir vertinu jo muzikinę veiklą. Jau seniai svajojau išgirsti jo sukurtą garso takelį kino filmui ir puoselėjau viltį, kad kažkuris režisierius turėtų kada nors pagalvoti apie tą patį. „Nereikalingų žmonių“ muzikiniame fone nėra nieko panašaus į „Foje“ pasaulį, bet šios jaudinamos kompozicijos užkabina nuo pirmų akordų, prisiderina prie nufilmuotų vaizdų ir veža kūrinį į žiūrovų širdis. Kino kompozitoriaus ausines pirmą kartą užsidėjusio Andriaus Mamontovo muzika galės sėkmingai gyvuoti ne tik filme ir užimti garbingą vietą kolekcijose, o kitam kartui linkėčiau sulaukti geresnio scenarijaus.

Ne veltui garsiausias Lietuvos muzikantas dominuoja reklaminiame plakate. Žinodamas, ką Andrius Mamontovas išdarinėjo Eimunto Nekrošiaus „Hamlete“, drįstu teigti, kad Maris Martinsonas neišnaudojo jo visų galimybių. Latvių kilmės kūrėjas kažkodėl beveik neleidžia Airijoje tarnaujančiam kunigui kalbėti ir apsiriboja tik keliomis trumpomis frazėmis bei parašyto teksto ištraukų perskaitymais, o juk Andriaus Mamontovo balsas yra labai kinematografiškas ir turėtų ką pasakyti. Režisieriaus ir aktoriaus bendradarbiavimas man šiek tiek priminė korėjiečio Kim Ki-Duko filmus, kuriuose vyriški personažai taip pat retai kalba ir išreiškia savo emocijas be žodžių.

Stipriausią vaidmenį sukūrė solidžiausią aktorinę patirtį sukaupęs Kostas Smoriginas. Jis įtaigiai vaidina alkoholio liūne paskendusį buvusį verslininką. Vaidai Bičkutei kiek sunkiau sekasi įtikinti, kad jos personažė yra būtent tokia, kaip parašyta anotacijoje. Bet aktorei akivaizdžiai trukdo prastai parašyti dialogai. Keliose situacijose jai reikėjo tiesiog patylėti, ir viskas būtų aiškiau.

Aktorės duonos pirmą ir galbūt vienintelį kartą (kaip ji pati prisipažino per premjerą) paragavusios Daivos Tamošiūnaitės-Budrės pasirodymas pateisino mano lūkesčius. Populiari TV vedėja debiutavo sėkmingai, bet nukentėjo dėl neišbaigto scenarijaus. Jos siužetinė linija tiesiog nutrūko be logiškos baigties, o anonsuose pažadėtų intrigų norėjosi daugiau, todėl laukiau bent dar vienos scenos, kurios jau nebuvo. Daliai Michelevičiūtei šį kartą nepavyko sublizgėti, bet siužete jos personažei skirta pernelyg mažai laiko, akcentuojant tik suluošinimą.

Visiškai nesupratau Mario Martinsono režisūrinio sprendimo, kai jaunus Beną ir Norą vaidinančius Justą Tertelį ir Tomą Vaškevičiūtę įgarsina vyresnieji kolegos Kostas Smoriginas ir Dalia Michelevičiūtė. Ko gero, čia nugalėjo ydinga televizinė praktika viską sukramtyti, paaiškinti iki smulkmenų ir nepalikti žiūrovams abejonių. Bet to tikrai nereikėjo, viskas suprantama be balso, o dabar reikšmingame epizode išgaruoja įtikinamumo efektas ir jis atrodo netgi komiškai.

Lygiai taip pat nereikėjo palikti visus taškus sudėliojančios papildomos scenos, kuri yra paslėpta tarp titrų. Jeigu vis dėlto norėsite ją pamatyti, rekomenduoju nebėgti iš salės vos tik pasirodžius aktorių sąrašui.

Per ilgai lauktą premjerą net iš kelių žmonių išgirdau gandą, kad tarp daugelį metų dirbusių kolegų Mario Martinsono ir Raimondo Paškevičiaus perbėgo juoda katė. Šiuos spėjimus tik patvirtino faktas, kad vakaro šeimininkas Vytautas Šapranauskas nepakvietė filmo scenarijaus bendraautorio pasirodymui prieš sausakimšai perpildytą kino centro „Coca-Cola Plaza“ salę kartu su visa kūrybine grupe.

Gali būti, kad „Nereikalingi žmonės“ taps paskutiniu Mario Martinsono ir Raimondo Paškevičiaus kūriniu. Nori nenori, bet tenka vėl prisiminti Alejandro Gonzalezą Inarritu ir Guillermo Arriaga. Dramos „Babelis“ kūrybiniame procese dviejų buvusių bičiulių nuomonės iš esmės išsiskyrė ir jie susipyko, tad per filmo premjerą Kanuose su žurnalistais bendravo tik režisierius, o scenaristas net neatvyko į festivalį. Kiek vėliau jie abu oficialiai prabilo, kad daugiau nebedirbs kartu. Ar ne perdaug čia sutapimų ir sąsajų?

Kiekvieną žmogų nuo mūsų skiria tik šeši kiti žmonės!

ALFA filmo vertinimas:

Scenarijus – 5

Režisūra – 7

Vaidyba – 8

Operatorius – 10

Garso takelis – 10

Ar žiūrėčiau dar kartą – taip

Bendras įvertinimas – 7