Prezidento rinkimai Gruzijoje – įsimenama pamoka Mišai     

Stebėti sausio 5-ąją vykusių Gruzijos prezidento rinkimų atvykusius lietuvius Tbilisis pasitiko šventiniu spindesiu. Senamiesčio gatvės ir pagrindinis Rustavelio prospektas mirgėjo įvairiausiomis spalvomis, daugeliui atvykėlių sukeldamas nemenką nuostabą. Juk dar prieš keletą metų Gruzijos sostinės centras buvo karinių konfliktų sudarkyta zona, o dabar čia stovi renovuoti pastatai, įsikūrę du tarptautinio „Marriott“ tinklo viešbučiai, planuojami atidaryti didžiuliai prekybos pasažai ir restoranai. Šventines nuotaikas stiprino miestą baltai padabinęs sniegas, kuriuo atsidžiaugti negalėjo vaikai ir kurį nuolat keikė vietos taksistai, važinėjantys vasarinėmis padangomis.

Ir nors vėliau atsidūrus nuošaliau esančiuose Tbilisio mikrorajonuose vaizdas gerokai pasikeitė, bendras įspūdis buvo neblogas. Gruzija kažkiek priminė Lietuvą prieš gerus dešimt metų, kai gyvenimas dar tik normalėjo. Bet tikriausiai tuometinio lietuvio nuomonė apie savo gyvenimą būtų buvusi kur kas geresnė nei dabartinio gruzino. Daugelis sutiktųjų Tbilisio gyventojų pripažino, kad po Rožių revoliucijos situacija pagerėjo: pagaliau auga ekonomika, sparčiai daugėja investicijų iš užsienio, užtikrinamas nuolatinis elektros energijos ir dujų tiekimas.

Vis dėlto šalia to yra daug opių socialinių problemų (infliacija, korupcija, maži atlyginimai, skurdžios socialinės išmokos), kurių didžiausia gruzinai įvardija aukštą nedarbo lygį. Dėl tokių sunkiai sprendžiamų ir nemažai laiko pareikalaujančių bėdų smarkiai nukrito prezidento Michailo Saakašvilio, vietinių vadinamo tiesiog Miša, populiarumas. Kaip sakėsi pats, pripratęs surinkti daugiau nei 70 proc. balsų, valstybės vadovas išankstiniuose rinkimuose sulaukė tik šiek tiek daugiau nei 52 proc. dalyvavusio elektorato palaikymo. Tiek užteko, kad Miša be antro rinkimų turo būtų paskelbtas prezidentu.

Per plauką triumfavusį prezidentą pasmerkti netruko Gruzijos opozicija, dar prieš rinkimus skelbusi, kad protestuos prieš bet kokią M. Saakašvilio pergalę. Antroje vietoje atsidūręs vyndarių atstovas Levanas Gačečiladzė Tbilisyje gruodžio 6-ąją surengė mitingą, pritraukusį apie 5 tūkst. žmonių. Jame buvo pareikšta, kad rinkimų rezultatai buvo M. Saakašvilio pastangomis suklastoti.

Opozicija visiškai neatsižvelgė į tarptautinių rinkimų stebėtojų, kurių būta ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų Europos valstybių, Jungtinių Valstijų bei Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO), išvadas. Tiek didžiuosiuose miestuose, tiek Gruzijos provincijoje buvę tarptautiniai stebėtojai po balsavimo skelbė, kad rinkimai, nepaisant nedidelių techninių-procedūrinių pažeidimų, buvo demokratiški.

Štai Lietuvos jaunimo, nevyriausybinių ir jaunimo politinių organizacijų atstovus bei studentus rinkimų stebėjimui į Gruziją nuvežęs Vilniuje įsikūręs Rytų Europos Studijų Centras (RESC) po rinkimų sekmadienį vykusioje spaudos konferencijoje konstatavo: „Visi RESC atstovų atlikti stebėjimai leidžia skelbti Gruzijos prezidento rinkimus buvus gerai suorganizuotus ir įvykdytus vadovaujantis demokratinių rinkimų procedūromis. Balsavimas vyko taikioje aplinkoje pagal gerai parengtą rinkimų darbotvarkę. Nepaisant kai kurių opozicijos nuogąstavimų dėl galimų demokratinių procedūrų pažeidimų galima konstatuoti, kad rinkimai atitiko demokratinius standartus.“ Vėliau beveik analogiškas išvadas pateikė ir ESBO bei kitų stebėjimo organizacijų atstovai.

Nepaisant to, reikia pripažinti, kad rinkimai nebuvo tobuli. Iki vakarietiškos liberalios demokratijos standartų dar laukia ilgas kelias. Bet viena aišku – demokratinių rinkimų išbandymas pereitas sėkmingai. Kaip žurnalui „The Economist“ sakė vienas garsiausių gruzinų politikos mokslininkų Ghia Nodia, „jėgai Gruzijoje visuomet iššūkis būdavo metamas gatvėse, o rinkimai paprasčiausiai buvo būdas tai patvirtinti“. Bet atrodo, kad opozicija vis dar nėra pasirengusi atsisakyti senųjų metodų. Iškart po pirminių rinkimų rezultatų paskelbimo L. Gačečiladzė surengė demonstraciją Tbilisio centre. Tai buvo suplanuota dar prieš rinkimus, nes opozicija iš anksto buvo užsiminusi išeisianti į gatves, jeigu rinkimus laimės M. Saakašvilis.

Žvelgiančiajam iš šono susidaro įspūdis, kad Gruzijos prezidento priešininkams labiausiai rūpi nuversti valstybės vadovą. Ir tikslas pateisina priemones. „Jeigu lygintume M. Saakašvilį su opozicija, jis vis tiek yra demokratiškesnis“, – pastebi G. Nodia.

Su tuo sunku nesutikti. Bene geriausiai Gruzijos politikos tamsiąją pusę parodo trečiąją vietą rinkimuose užėmusio milijardieriaus Badrio (Arkadijaus) Patarkatsišvilio mėginimas įgyti populiarumą tarp žmonių. Per savo televiziją „Imedi“ pradėjęs skleisti provokacinę dezinformaciją apie M. Saakašvilį ir valstybės reikalus jis buvo atsakingas už lapkritį kilusias masines demonstracijas Tbilisyje. Įdomiausia tai, kad praėjus keletui savaičių po šių neramumų gruzinų specialiosios tarnybos Londone nufilmavo B. Patarkatsišvilį siūlant 100 mln. dolerių vienam valstybės pareigūnui, idant Gruzijoje būtų surengtas perversmas. Pasirodžius šiai informacijai „Imedi“ žurnalistai atsisakė toliau dirbti kompanijos savininkui.

Net ir tokia informacija Gruzijoje nepadaro itin didelės žalos politiko įvaizdžiui ir tolesnei karjerai. Su stebėtojais bendravę vieni gruzinai atskleidė už B. Patarkatsišvilį nebalsavę vien tik todėl, kad šis nėra gruzinų tautybės. Balsavusieji už jį savo apsisprendimą argumentavo tuo, kad prezidentas Michailas Saakašvilis jau padarė tiek, kiek galėjo, ir dabar jo galimybės jau yra ribotos.

Tuo tarpu milijardierius B. Patarkatsišvilis žadėjo dalį savo pinigų atiduoti Gruzijai ir tokiu būdu užtikrinti nemokamą dujų tiekimą ir elektros energiją. Tretieji sakė (panašiai kaip lietuviai) balsuojantys ne „už“, bet „prieš“.

Savaime suprantama, prieš valdančiuosius, prieš M. Saakašvilį. Juk būtent jo pastangomis darbo neteko apie 30 tūkst. korumpuotų policininkų ir panašaus mąstymo biurokratų. Prezidentas neparodė jokios pagarbos senajam sovietinių inteligentų sluoksniui ir vyresnio amžiaus žmonėms. Aukščiausius postus užėmė provakarietiškas į efektyvumą orientuotas elitas. Gruzinai skundžiasi, kad šiandien be anglų kalbos žinių vyresnis nei 40 metų žmogus yra niekas.

Dėl tokios šoko terapijos, kai radikaliai buvo pertvarkyta ekonomika ir visuomenė, M. Saakašvilis įsigijo priešų. Negana to, pastaruoju metu tapęs šiek tiek arogantiškas ir nejautrus žmonių problemoms jis prarado nemažą dalį ankstesnio populiarumo. Gruodžio 5-ąją vykę rinkimai buvo gera pamoka Gruzijos prezidentui. Nuo šiol jis turės įsisąmoninti, kad negalima pamiršti tam tikrų visuomenės sluoksnių, kad vien tik valstybės ekonomikos liberalizacija visų problemų neišspręs. Šiandien Gruzija primena tikrą laukinio kapitalizmo kraštą, kur galima privatizuoti viską, kur darbuotojų teisės yra minimaliai saugomos, kur parduotuvės dirba visą parą, o žalios mėsos galima nusipirkti tiesiog ant šaligatvio.

Bet, regis, M. Saakašvilis po šių rinkimų turėjo suvokti savo klystkelius. Norėdamas tęsti savo pradėtus darbus ir normalizuoti padėtį šalyje jis privalės padaryti nuolaidų opozicijai ir iš jų išpešti konstruktyvų bendradarbiavimą.

Pavasarį vyksiančiuose parlamento rinkimuose daugumą gali laimėti opozicijos atstovai, su kuriais jam teks dirbti. Tačiau Miša dėl to labai nesijaudina. „Kur kas geriau turėti normalią opoziciją parlamente negu marginalizuotą opoziciją gatvėse, – sako prezidentas. Jis jau pažadėjo opozicijos atstovams postus vyriausybėje ir norėdamas, kad būtų nutrauktas embargas, pasiūlė Rusijai paliaubas.