Vienas po kito mus pasiekia įdomiausi 2007-ųjų Venecijos festivalio filmai. Svarbiausio Italijos kino renginio programa, mano galva, pralenkia visus kitus festivalius reikšmingų kūrinių įvairove ir aukšta menine kokybe. Ne veltui Venecija tapo tradiciniu tramplinu jame pasirodantiems autoriams į „Auksinių gaublių“ ir „Oskarų“ apdovanojimus. Režisieriaus Paulo Haggiso kriminalinė drama „Elos slėnyje“ teikė daug vilčių. Paulas Haggis yra šiandien vienas reikalingiausių žmonių kino pasaulyje. Pirmiausia todėl, kad jis yra puikiai scenaristo amatą įvaldęs profesionalas. Idėjų badmečio laikotarpiu tai visuomet reikalingiausia specializacija.
Filmą „Elos slėnyje“ vertina tarptautinis kino monstras. Daugiau informacijos → www.imdb.com 
Paulas Haggis padėjo iškovoti „Oskarą“ Clintui Eastwoodui („Mergina, verta milijono“), o dar po metų atsiėmė prestižinę statutėlę už savo paties režisuotą „Avariją“ („Crash“). Jis smarkiai pagelbėjo naujausio Jameso Bondo atgimimui, gerokai revizavęs „Casino Royale“ scenarijų. Iš esmės pakeitė Lietuvoje itin išreklamuoto Danielo Craigo karjerą. Pastarasis jau nebe taip familiariai geria degtinę su jaunimu viešose vietose, o mūsų tautiečiams net nesutiko viešai pasirodyti. Iki agento smokingo jis buvo labiau prieinamas. Ir dėl visko „kaltas“ P. Haggis. Nenuostabu, kad iš tokio meistro buvo laukiamas neeilinis filmas. Ar jis pateisino tas viltis? Manau, tik iš dalies.
Racionaliai mąstantis autorius ėmėsi aktualiausios amerikiečiams Irako karo temos. „Elos slėnyje“, ačiū Dievui, nerodo paties karo siaubų ir panaudoja tik keletą vaizdo klipų bei nuotraukų internete.
Br. De Palmos „Parengta spaudai“, Nicko Broomfieldo „Mūšis dėl Hadithos“ šių metų kino forumuose patį karą jau rodė. Kas per daug, tai nesveika, nes sukelia priekaištų dėl sąmoningos temos eksploatacijos.
Paulas Haggis savo naujausią darbą įrėmino į socialinio detektyvo žanrą. Profesionaliai tiksliai jį įgyvendino, pateikdamas panašų rezultatą į Normano Jewisono „Karštą naktį“ („In the Heat of the night“). Aname „Oskaru“ apdovanotame klasikiniame filme detektyvo žanras lygiai taip pat derino aktualias socialines problemas ir intriguojamą siužetą.
Panašiai kaip etalonu pasirinktame Normano Jewisono filme, Paulas Haggis visą naštą uždeda ant aktorių pečių. Tik „Karštoje naktyje“ stiprūs aktoriai buvo parinkti abiejose barikados pusėse.
Sidney Poitier prieš Rodą Steigerį. „Elo slėnyje“ visi puikūs aktoriai yra vienoje stovykloje. Nuostabusis Tommy Lee Jonesas sukūrė bene geriausią vaidmenį savo karjeroje. Jis įkūnija Vietnamo karo veteraną, kuris trokšta išsiaiškinti teisybę. Po tarnybos Irake grįžęs jo sūnus paslaptingai dingsta.
Vos prasidėjusi įkalčių medžioklė duoda liūdną žinią – jaunuolis buvo brutaliai nužudytas. Tačiau šis faktas nesustabdo nelaimės prislėgto tėvo, nes jis nori tiksliai žinoti, kas nutiko tą lemtingąją naktį, kai jauni amerikiečių kareiviai išėjo pasilinksminti į miestą.
Teisingumo paieškose jam talkina žavinga Charlize Theron, kuri šiam vaidmeniui ne idealiausiai tinka. Epizodiniame pagrindinio herojaus žmonos ir žuvusio kareivio motinos vaidmenyje trumpam sublizga Susan Sarandon. Dėl jos ir Tommy Lee Joneso verta pamatyti filmą antrą kartą.
Deja, organiško aktorių ansamblio filmas nesurenka. Šioms kino legendoms supriešinami jaunus kareivukus vaidinantys jauni atlikėjai tiesiog profesionaliai neadekvatūs. Šiuo požiūriu filmas nusileidžia net labai panašiam Robo Reinerio kariniam detektyvui „Keletas vyrukų“. (Ten Tomas Cruise‘as ir Demi Moore turėjo įveikti patį Jacką Nicholsoną.) Kai nėra lygiaverčio aktorių dueto-dvikovos, slopsta filmo dramaturginė įtampa. Telieka gražus, bet solinis Tomo Lee Joneso asmeninis benefisas.
Dažnai banguojančią detektyvo įtampą bando palaikyti tikrai puikus Marko Ishamo garso takelis ir preciziška operatoriaus Rogerio Deakinso kamera. Šie žmonės nusipelno aplodismentų.
Poetiškas filmo pavadinimas ne tik primena vietovę, kurioje įvyko biblinė Dovydo ir Galijoto dvikova, bet išveda paralelę su šiuolaikinio gyvenimo realijoms, viltimis ir baimėmis. Amerikos žmonės jaučiasi per prievartą įtraukti į mūšį, kuriame nebus nė vieno laimėtojo.
Visa tai suprantama, bet toks aršus Paulo Haggiso noras pateikti garantuotai aktualų šedevrą duoda atvirkštinį efektą. Neišvengiamai galvoji, kaip autorius svajoja įtikti kino akademijos skoniams. Skausmingų temų perspaudimas leidžia abejoti sąžiningais autoriaus meniniais ketinimais ir užgožia jo profesionalumą.
Tuo labiau į akis krinta amerikietiškų vertybių citavimas (šeimos laimė prieš valstybės politiką). Galutinai erzina, atrodytų, nepagydoma vėliavų liga Holivude. Paulo Haggiso finale vėliava rodoma apversta. Tai reikia suprasti kaip patriotinių idealų pralaimėjimą. (Priešingai nei S. Spielbergo „Gelbstint eilinį Rayaną“.). Tačiau tokios didaktikos ir amerikietiškų spalvų ilgame plane Europa, kuriai mes vis dėlto priklausome, labai nemėgsta.
ALFA filmo vertinimas:
Scenarijus – 6
Režisūra – 7
Vaidyba – 8
Garso takelis – 7
Ar žiūrėčiau dar kartą – taip
Bendras įvertinimas – 7
Rašyti komentarą