Adamkus ir Rusija: bendros vertybės (60)

Apie tai, kaip prezidentas Valdas Adamkus didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanojo Rusijos KGB karininką Vladimirą Jakuniną, pasakyta jau, regis, viskas. Išvados – kiekvienam pagal sąžinę. Žinoma, šis simbolinis gestas savaime neteikia pagrindo ieškoti bendrų Adamkaus ir rusų valstybininkų vertybių. Užtat jo teikia paties Adamkaus šią savaitę ištarti žodžiai apie santykių su Rusija nuoširdumą.

„Mes neatsisakome ir neatsisakysime reikalavimų pripažinti sovietinės okupacijos fakto ir siekti okupacijos žalos atlyginimo, bet kartu ieškosime dialogo su Rusija. Kita vertus, realybė ir šalies nacionaliniai interesai mus verčia ieškoti dialogo galimybių su Rusija. Be abejonės, šis dialogas su Rusija gali būti nuoširdus tik tada, kai jis bus pagrįstas bendrais principais ir vertybėmis“, – pareiškė mūsų valstybės vadovas.

Įdomu, kokios tos bendros vertybės ir bendri principai? Reikia manyti, mūsų prezidentas žino, ką sako. Blogiausiu atveju bent jau jo patarėjai žino. Vargu ar jis, ar jie siūlytų grįsti dialogą su autoritarine Rusija neegzistuojančiomis bendromis vertybėmis. Vadinasi, jų požiūriu, Lietuvos politinė santvarka su Rusijoje įsigalėjusiu režimu išties gali sąveikauti ne tik pragmatiškai bei dalykiškai, kiek to reikalauja kaimynystė ir neišvengiamos aplinkybės, bet ir nuoširdžiai – bendrais vertybiniais pagrindais.

Jei taip, iš esmės galimi du vertybinio susikalbėjimo būdai: arba Adamkaus Lietuvai kažkuo priimtini Vladimiro Putino oligarchijos principai ir vertybės, arba Putino Rusijai kažkuo brangi Lietuvos demokratija ir vakarietiška orientacija. Pastarasis variantas stačiai juokingas. Pirmasis variantas visai nejuokingas ir, deja, už antrąjį panašesnis į tiesą.

Susekti „bendras vertybes“ galime ir kitu kampu – per santykį tarp užsienio ir vidaus politikos principų. Užsienio politikoje pirmumams teikiamas realpolitik ir vadinamiesiems nacionaliniams interesams, kurie nebūtinai paiso humaniškumo, teisingumo, moralės, gėrio ir vertybinio mąstymo: jie yra savanaudiški ir pragmatiški. Savo ruožtu kertinis vidaus politikos principas – teisingumas, grindžiamas tam tikra visuomenės gėrio samprata: moralės ir politikos santykis čia kur kas glaudesnis.

Putino Rusija teikia pirmumą užsienio politikos principams. Ji siūlo savo piliečiams didžiuotis augančia valstybės galia, tarptautine įtaka ir didybės įvaizdžiais. Ji savanaudiška ir nuolat pabrėžia savo politikos pragmatizmą. Ji ciniškai žvelgia į tarptautinius santykius bei šį cinišką požiūrį perkelia į vidaus politiką: teisingumas tėra stipresniojo interesai. Putino valdžia neįsipareigoja bendrajam gėriui, laisvei ir demokratijai, o esant reikalui pasinaudoja gyvenamųjų namų sprogdinimais. Tai realpolitik vidaus politikos atžvilgiu.

Adamkaus Lietuva, kaip ir Rusija, mėgina dangstyti vidaus politikos atotrūkį nuo bendrojo gėrio principų tikrais ar tariamais užsienio politikos pasiekimais. Tiesa, oligarchinės tendencijos Lietuvoje taip toli dar nepažengė, kaip Rusijoje, bet juk mokytis niekada ne vėlu. Ir nors Adamkus žadėjo šią kadencija daugiau rūpintis ne užsienio, bet vidaus reikalais, susidaro įspūdis, kad tas rūpestis pasireškia vidaus politikos subordinavimu užsienio politikai su jos dirbtiniu „nuoširdumu“ ir tikra arogancija, diplomatišku problemų „vyniojimu į vatą“, įvaizdžio sureikšminimu (ne kokie esame iš tikrųjų, o kokie atrodome užsieniui) ir realpolitik cinizmu.

Tomas Viluckas apie Adamkaus laikyseną taikliai sako, kad mūsų valstybės vadovas „nepraleisdavo galimybės pažymėti, kad Lietuva yra matoma pasaulyje“, kad „su mumis skaitomasi“. Tik nė sykio taip ir nepasakydavo, kuo šis matomumas pasireiškia“. Anot Vilucko, „vis primindamas menamus tarptautinius laimėjimus prezidentas paprasčiausiai maskuoja nesėkmes vidaus politikos srityje“ („Lietuvos žinios“, 2008-01-07). Nuo Rusijos šitai skiriasi nebent tuo, kad kai Putinas giriasi, kaip jo šalis „matoma pasaulyje“ ir kaip su ja „skaitomasi“, jis pasako daugiau tiesos apie savo laimėjimus nei Adamkus.

Toks, matyt, yra antras principas, antra dialogą tarp Lietuvos ir Rusijos padaranti „nuoširdų“ bendra vertybė: užsienio politikos pasiekimų vėliava, plevėsuojanti virš teisingumo griuvėsių ir degraduojančios arba „suverenios“, kaip Rusijoje, demokratijos.

Idant demokratija netaptų „suvereni“, kitaip tariant, grynai butaforinė, savo vaidmenį turi atlikti politinės partijos, natūraliai daugiau dėmesio skiriančios vidaus, o ne užsienio politikos principams. Kad ir kokios jos būtų netobulos, populistinės, partijos yra bent šioks toks saugiklis prieš politikos pavertimą grynuoju administravimu ir technokratine vadyba, grakščiai apeinančia teisingumo bei kitus vidaus politikos klausimus. Žinoma, vertybėms ir principams, subendrinantiems Lietuvą ir Rusiją, partijos labai trukdo.

Šiuo atžvilgiu Eltos žinia apie mūsų prezidento poziciją padeda tas vertybes geriau matyti: „Prezidentas Valdas Adamkus apgailestauja, kad partiniai interesai ir populizmas dažnai niekais paverčia Lietuvos diplomatų pastangas siekiant svarbių valstybei tikslų užsienio politikos srityje.“ Diplomatai stengiasi, partijos trukdo, vargas valstybės tikslams. Ir čia pat Adamkus paragina valstybės institucijas glaudžiau bendradarbiauti su Užsienio reikalų ministerija: „Lietuvos diplomatinė tarnyba neturėtų užgniaužti savo didžiulio potencialo sprendžiant valstybei svarbius klausimus.“

Kur jau tokį „potencialą“ užgniauši – iškilių patarėjų ir pavaduotojų pavidalais jis sėkmingai įsikuria ir prezidentūroje, ir Vyriausybėje, ir Valstybės saugumo departamente. Vienas šio potencialo atstovas net iš Ispanijos, kur apsimeta dirbąs diplomatu, atsiunčia vertingų pamokymų Lietuvos valstybei ir tautai. Potencialas, kurio Adamkus ragina „neužgniaužti“, sėkmingai valdo valstybę, nors tai ir nėra numatyta jos Konstitucijoje.