„Jis pasakė: jei myli tą, kuris myli tave, niekada nepaniekink jo svajonių. Pati didžiausia ir nelogiškiausia iš jų esi tu pats“, – taip savo naujausiame romane „Toji istorija“ rašo italų plunksnos virtuozas Alessandro Baricco.
Visi Lietuvoje gyvenantys šio rašytojo gerbėjai šaltą žiemos savaitgalį galės nenuobodžiauti, o kelioms valandoms pasinerti į muzikaliojo italo žodžių simfoniją. „Toji istorija“ – žavus ir paslaptingas romanas, naujausias rašytojo kūrinys. Originalo kalba jis pasirodė vos prieš porą metų, o pernai buvo pakartotinai išleistas jau po kitos leidyklos sparnu. Tai neabejotinai liudija apie neblėstančią skaitytojų meilę A. Baricco, reikia pripažinti, kad naujausia jo knyga jos taip pat verta.
Alessandro Baricco „Toji istorija“, „Alma littera“, 2007.
Pagrindinis romano veikėjas, kaip jau yra įprasta, keista ir nenuspėjama asmenybė, vardu – Paskutinis. Istorijos pradžioje šis mažas berniukas leidžia nerūpestingos vaikystės dienas kartu su tėvu, pamišusiu dėl automobilių. Nors XX a. pradžios Italijos kaime išvysti riaumojantį vežimą nėra dažnas reiškinys, Paskutinio tėvas nepraranda vilties ir atidaro garažą, kuris ateityje, įsibėgėjant technologinei revoliucijai, turėtų sukrauti milžiniškus turtus. Vėliau Paskutinis visą gyvenimą prisimins pirmąjį savo susidūrimą su automobiliais. Galų gale tai lems ir jo likimą.
Iškart kyla klausimas, kodėl Paskutiniam duotas toks vardas? Ne, jis buvo pirmas vaikas šeimoje. Taip, jis buvo laukas, mylimas ir prižiūrėtas. Ne veltui rašytojas „Toje istorijoje“ net keletą kartų vis grįžta prie frazės: „Mirti ir parinkti vardą – turbūt per visą gyvenimą nieko kito nedarome taip nuoširdžiai“ (p. 23). Pasirodo, Paskutinis gimė toks silpnas, kad buvo krikštytas net tris kartus: kunigui širdis neleido teikti paskutiniojo patepimo „tokiam mažam žmogučiui tokiomis didelėmis akimis“. Todėl kaskart, kai ateidavo išlydėti jį į paskutinę kelionę, kunigas nutardavo verčiau krikštyti.
Būdamas penkerių Paskutinis pamato pirmąjį savo gyvenime automobilį, devyniolikos – karą, dvidešimt penkerių sutinka savo gyvenimo meilę. Susižavėjimas automobilių lenktynėmis pagrindiniam knygos herojui padovanos brolį, o kartu ir atrėš jį nuo šeimos. Karas ne tik leis pažinti išdavystės skonį, bet ir atvers dvasios gelmes, tarsi „kančios priedangoje būtų atsivėrę tolimiausi širdžių kampeliai ir jie būtų sužinoję turintys nuostabių jausmų“ (p. 71). Galų gale meilė kunigaikštytei Jelizavetai pamažu prives Paskutinį prie didžiosios jo gyvenimo svajonės – lenktynių žiedo statybos...
A. Baricco turi didelę rašytojo dovaną, jis moka pasakoti istoriją ne linijiniu būdu, nenuobodžiai, o tarsi dėliodamas ją lyg mozaiką iš mažų gabaliukų. Ir ši mozaika anaiptol nėra įprasta. „Toje istorijoje“ rašytojas įvilioja mus į voratinklio painumo jausmų kamuolį, kur visi be išimties herojai jaučia, laukia ir myli, tik gal ne visuomet tuo dalijasi. Įspūdingos detalės – pati stiprioji A. Baricco kūrybos pusė – šmėkštelėjusios lyg tarp kitko, po šimto puslapių pasirodo esančios itin svarbios. Tokie viražai priverčia ir krūptelėti, ir šyptelėti iš nustebimo.
„Toji istorija“ nėra tokiai lengva ir švelni kaip, pavyzdžiui, ankstesnysis A. Baricco romanas „Šilkas“, nėra ji ir tokia magiškai migdanti kaip „Jūra vandenynas“, savo užmoju ji neprilygsta ir „City“ didybei bei grožiui. Skirtingos pasakotojų perspektyvos naujausiame italų rašytojo romane veda į keistą sumaištį – kodėl tokia nemoteriška istorija pasakojama taip nevyriškai? Ar mažo berniuko išgyvenimų prizmė dera prie šėtoniška erotika dvelkiančių Jelizavetos dienoraščių? Nepaisant visų kylančių klausimų, „Toji istorija“ verta mūsų dėmesio. Nes leidžia iš arti pažinti žmogiškąsias vertybes – sąžiningumą, nuoširdumą ir širdies tyrumą.
Tiems, kurie visur ieško analogų, derėtų pasidomėti kito italo Sandro Veronesi romanu „Praeities galia“, kuris jau buvo apžvelgtas anksčiau. Ten taip pat panašiai istoriniai įvykiai persipina su pramanu, realybė ir ten atrodo nereali, o žmogus tampa savo praeities potyrių ir ateities svajonių įkaitu. O „Toje istorijoje“ kuriamas Paskutinio paveikslas – tai tarsi pačios giliausios žmogaus esmės, tūnančios kiekviename iš mūsų, atspindys. Todėl skaitant knygą, malonu justi, kaip jis spindi ir rezonuoja iš gilaus vidaus.
Rašyti komentarą