Praėjusį rudenį išsiritusius kino viščiukus Lietuvos kino platintojai rikiuoja žiemą. Džiaugiuosi, kad didžiai jausmingas ir neapsakomai gilus vunderkindo Joe Wrighto kino kūrinys pasiekė Lietuvos ekranus. Jeigu matėte prieš dvejus metus rodytą jo debiutinę dramą „Puikybė ir prietarai“, tai galite užsimerkę lėkti prie bilietų kasos. Nors šiuolaikiniame kine egzistuoja savotiškas antrojo filmo užkeikimas, britų režisierius sugebėjo neužlipti ant šio grėblio. Jo antrasis filmas yra žymiai geresnis ir įsimintinesnis, todėl pagrįstai pirmauja „Auksinio gaublio“ nominacijų sąraše ir išlaiko pagrindinio favorito statusą kovoje dėl „Oskarų“.
Filmą „Atpirkimas“ vertina tarptautinis kino monstras. Daugiau informacijos → www.imdb.com 
Nuoširdžiai pavydžiu jums, jei nuspręsite šaltą vakarą praleisti tamsioje kino salėje su emocingąja meilės istorija. Filmo scenarijaus pamatus sudėjo Lietuvoje senokai išleistas, bet į populiariausių knygų topus niekuomet nepatekęs literatūrinis šedevras, kuris yra apdovanotas prestižine Bukerio premija. Visus esminius įvykius išgalvojo talentingasis rašytojas Ianas McEwanas, kurio išvedžiojimai apie gyvenimo realijas yra tokie įtikinami, gilūs ir teisingi, kad po seanso jau nebereikės jokių papildomų paaiškinimų. Šis filmas 
išmokys jus įsiklausyti savo sąžinės balso, o galbūt paskatins atleisti, susitaikyti, nemeluoti, atpirkti praeities nuodėmes ar bent jau nuraminti save.
Centrinė dramos figūra yra būsimoji rašytoja Brioni, kurią papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingų kartų aktorės – romantinėje komedijoje „Vis tiek nebūsiu tavo“ jau sužibėjusi Saoirse Ronan, Francois Ozono biografinėje dramoje „Angelas“ neseniai matyta Romola Garai ir legendinė veteranė Vanessa Redgrave, kuri rudenį viešėjo Lietuvos ekranuose su drama „Paslaptis iš praeities“. Daugiausiai laiko pasireikšti gauna „Auksiniam gaubliui“ pretenduojanti jauniausioji žvaigždutė Saoirse Ronan, kuriai galima drąsiai prognozuoti gerą karjerą ir gausybę įdomių pasiūlymų. Geresnio prisistatymo plačiajai auditorijai net neįmanoma įsivaizduoti.
Fantazijose paskendusi 13-metė mergaitė jaučia paauglišką simpatiją namų tvarkytojos sūnui Robiui ir pradeda žiauriai pavydėti, kai meilės žiedai pražysta vyresniajai seseriai Sesilijai. Vieną ramų vakarą ji netyčia užsuka į bibliotekos kambarį ir tampa nežabotos aistros liudininke. Neteisingai suprasti įvykiai paskatina Brioni apkaltinti jaunuolį siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė, bet privalo atlikti bausmę kalėjime. Vos tik išėjęs į laisvę jis užsirašo į savanorių būrį ir išeina ginti tėvynės II-ajame pasauliniame kare. Prieš savo valią išskirti Sesilija ir Robis ilgisi vis dar rusenančios abipusės meilės, o savo didžiąją klaidą supratusi Brioni mėgina iš naujo nutiesti sudegintus tiltus į laimę ir prašyti atpirkimo už negailestingai sugriautą sesers gyvenimą. Skausmingai liūdno, jaudinančio, optimistinio ir daug apmąstymų išprovokuojančio filmo įspūdį dar labiau sustiprina kompozitoriaus Dario Marianelli genialus garso takelis iš instrumentinių melodijų ir pašalinių objektų skleidžiamų garsų.
Antrą kartą pas Joe Wrightą vaidinanti Keira Knightley gerokai patobulėjo. Reikia pripažinti, kad „Atpirkimo“ Sesilija yra žymiai artimesnė aktorei, kuri labiau norėjo įkūnyti užaugusią Brioni, bet nesugebėjo perkalbėti režisieriaus. Jos vaidmuo yra tik trečias pagal svarbą, todėl Keirai gan ilgam tenka pradingti iš ekrano. Bet 22-ejų metų aktorei pakanka trumpų akimirkų, kad įstabiai suvaidintų meilės aistrą ir nenumaldomą skausmą. Vis dėlto patarčiau aplenkti šį seansą „Karibų piratų“, „Karaliaus Artūro“, „Domino“ ir panašaus komercinio kino gerbėjams, nes čia vaidina visai ne ta Keira Knightley. Ji puikiai žiūrisi šalia talentingojo Jameso McAvoy'aus, kuris sukūrė dar 
vieną sensacingą, preciziškai apgalvotą ir nepriekaištingą vaidmenį. Aktorius turėjo būti nominuotas „Oskarui“ už praėjusių metų pasirodymą „Paskutiniame Škotijos karaliuje“, bet nepateko tarp penkių kandidatų ir likimas jam suteikė dar vieną šansą.
Joe Wrightas nusipelno tik gražiausių pagyrimų. Kartu su patyrusio scenaristo Christopherio Hamptono pagalba jis sugebėjo meistriškai adaptuoti sunkiai ekranizuojamą romaną ir išversti Iano McEwano žodžius į kino kalbą. Režisierius priėmė keletą drąsių sprendimų, kurie pasiteisino, ir surado tinkamiausią vizualinę formulę svarbiausių knygos įvykių pateikimui. Dvi esmines scenas jis parodo du kartus, kad žiūrovas galėtų įsivaizduoti, kaip tą patį momentą mato jaunoji Brioni ir kaip viskas vyko iš tikrųjų.
Kita pribloškianti ir kvapą gniaužianti scena vaizduoja siaubingas II-ojo pasaulinio karo akimirkas. Beveik 6 minučių trukmės epizodas yra unikalus ir neturi panašių ekvivalentų. Joe Wrightas spontaniškai pasiūlė ilgą ir sudėtingą sceną su minimaliu kiekiu dialogų nufilmuoti vienu dubliu ir nenaudoti jokio montažo. Nenustygstanti vienoje vietoje ir nuolat judanti kamera plaukia tarp gausybės personažų, kol galiausiai atskleidžia šiurpų evakuacijos vaizdą Durkirko paplūdimyje. Šiam improvizuotam išbandymui prireikė net 1000 aktorių ir 300 kūrybinės grupės narių, o operatorius Seamusas McGarvey už tokį žygdarbį nusipelno „Auksinio gaublio“ ir „Oskaro“.
Pirmą kartą „Atpirkimas“ ryškiausiomis spalvomis suspindėjo per 64-ojo Venecijos kino festivalio atidarymo ceremoniją. Joje dalyvavę kino žurnalistai žarstė komplimentus sparčiai progresuojančiam režisieriui, pasiaukojamai suvaidinusiems aktoriams ir „Bienalės“ meno vadovui Marco Muelleriui už drąsų sprendimą pradėti renginį ne Holivudo studijos superfilmu, bet kuklaus biudžeto jaunosios kartos kūrėjo drama. Tą kartą didžiojo Kinijos maestro Zhango Yimou vertinimo komisija neišgirdo pasipylusių raginimų įteikti „Auksinį liūtą“ ir neįžvelgė jo galimybių sukelti tikrą uraganą prestižinių apdovanojimų kulminacijoje. Rudens pradžioje filmo prodiuseriai 
nepuoselėjo didelių vilčių konkuruoti su žymiai gausiau reklamuojamais kitais kūriniais, bet seansai įvairiuose Amerikos miestuose ir stulbinantys atsiliepimai pavertė „Atpirkimą“ svarbiausiu favoritu.
Tai reiškia, kad filme nagrinėjamos svarbios ir reikšmingos temos greitai sulaukė milžiniško palaikymo. Galbūt kūrinys nėra visiškai tobulas, bet jis išliks aktualus ir ilgainiui bus vadinamas XXI-ojo amžiaus klasika. Daugiau nei 60 metų laikotarpį aprėpusi dramatiška istorija nepaliks abejingų ir iki ašarų sujaudins jautriausius žiūrovus. Per spaudos konferenciją Venecijoje Keira Knightley nuoširdžiai prisipažino, kad verkė skaitydama finalinius scenarijaus puslapius. Ir tai buvo toli gražu ne reklaminiai žodžiai.
Pavarčius istorinius metraščius lengva padaryti išvadą, kad panašaus stiliaus filmams dažniausiai šypsosi fortūna. Pakanka tik prisiminti jausmingąjį šedevrą „Anglas ligonis“, kuris tiesiog prašosi lyginamas su „Atpirkimu“. Ko gero, neveltui Joe Wrightas pasikvietė režisierių Anthony Minghella titruose neansuojamam trumpam ir reikšmingam epizodėliui. „Oskare“, švieski man vėl!
ALFA filmo vertinimas:
Režisūra – 9
Scenarijus – 9
Aktorių vaidyba – 9
Garso takelis – 10
Ar žiūrėčiau dar kartą – Taip
Bendras įvertinimas – 9
Rašyti komentarą