Praėjo ilgai lauktos šventės, kurioms kruopščiai su džiaugsmu ruošėmės. Pamažu nutyla šventinis šurmulys, o apie Kalėdas ir Naujųjų metų sutiktuves primena tik gautos dovanos.
– Visi per Kalėdas ir Naujuosius laukia stebuklo... Bet kuo šios dienos skiriasi nuo kitų? Praeina kalėdinė stebuklų naktis, per Naujuosius laikrodis išmuša dvylika, ir... nieko neįvyksta. Kaip buvo šalta, taip ir yra ... – žvirblis pajudino sušalusias kojeles ir dar labiau susigūžė. – Nors, rodos, šiais metais man lemta sušalti, bet nesinori. Manau, kad vis dėlto įvyks kažkas nuostabaus.
Tuo metu jo link artėjo katė... Žvirblis silpnai pajudino sparną, bet pakilti nesugebėjo – pernelyg sušalo.
Katė priėjo arčiau ir sustojo žiūrėdama žaliomis gudriomis akimis tiesiai į žvirblio sielą.
– Ko tau? – pagaliau neatlaikė tas.
– Laukiu, kol įvyks kažkas neįprasta, – sumurkė katė. – Visi sako, kad turi įvykti stebuklas.
– Nori mane suėsti? – abejingai paklausė visiškai sušalęs žvirblis, nes jam jau buvo vis vien.
– Neee , – pasakė katė, – tai ne stebuklas. Aš palauksiu.
– Na, tai tuomet laukiam kartu, – žvirblis dar labiau susigūžė.
Katė susiraitė ir įsitaisė ant kanalizacijos dangčio – ten buvo šilčiau.
– Ko tu toks susigūžęs? – žvilgterėjo ji į drebantį žvirblį. – Sušalai?
– Sssušššalau... – vos ištarė tas.
– Vargšeli – su užuojauta pasakė katė. – Ateik čia – čia šilčiau.
Žvirblis nedrąsiai nušoko pas ją ir tyliai įsitaisė šalia. Katė žvilgterėjo į jį, kažką neaiškiai murktelėjo ir letena priglaudė žvirblį prie savo krūtinės.
– Čia tau bus šilčiau, – paaiškino ji sustingusiam nuo siaubo ir šalčio žvirbliui. – Prisiglausk.
– O kada bus stebuklas? – paklausė žvirblis apkabindamas katę sparnais.
– Nežinau. Bet labai norisi pamatyti. Palauksim? Tu niekur neskubi?
– Ne–a... Palaukiam. Aš dar niekada nemačiau stebuklų. Įdomu, kokie jie, tie stebuklai?
Katė dar stipriau prisispaudė žvirblį prie krūtinės, palaižė ir pradėjo tyliai niūniuoti. Žvirblis, pritardamas jai iškišo galvą laukan, bijodamas praleisti įvyksiantį stebuklą.
Taip jie ir laukė stebuklo, kuris jau įvyko, tik liko nepastebėtas.
Kiekvienas iš mūsų galime tapti stebukladariu... Tik ne visada mokame pastebėti stebuklus, kuriuos galėtume padaryti patys arba kuriuos mums dovanoja kiti. Norime, kad mus apkabintų, bet kartu bijome, kad vietoj apkabinimo mus įskaudins, ir tuomet traukiamės. Norime prie kažko prisiglausti, bet bijome padaryti pirmą žingsnį, nes nedrąsu, nepatogu, gėda. Taigi kai taps liūdna, kad prabėgo taip ilgai lauktos šventės, o stebuklas neįvyko, prisiminkite sušalusį žvirblį, katės glėbyje laukiantį stebuklo, ir susimąstykite, gal kartais verta surizikuoti būti suėstam?
Rašyti komentarą