Julius Sasnauskas „Dar kartą – žmogaus sūnus“, „Alma littera“, 2007.
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ – šiais Evangelijos žodžiais kreipiasi į mus žmogaus sūnus. Žmogaus iš didžiosios raidės. Nieko nuostabaus: gerasis ganytojas ir turi kreiptis viltimi ir malone spindinčia kalba. Kitaip mes nenorėsime jo klausyti.
Pranciškono vienuolio ir kunigo Juliaus Sasnausko trumposios eseistikos rinkinys „Dar kartą – žmogaus sūnus“ paguos ir nuramins ne vieną užklydusį į dvasios klonius ir lygumas. Pirmasis šios knygos leidimas 1999 metais tapo stulbinančiai populiarus: daug kam buvo staigmena po atšiauriu vienuolio gobtuvu aptikti kerinčiu plunksnos talentu apdovanotą ganytoją. O prieš pat praėjusias šventes gavome progą perskaityti šią puikią knygą atnaujintą ir papildytą.
Nenuoširdūs ir bijantys Dievo tipai vargu ar ryšis nešti į namus knygą su paantrašte „sakymai ir postilės“. Postilė – tai pamokslas, sakomas po Evangelijos ištraukų skaitymo per mišias. Kita vertus, didžioji dalis knygoje „Dar kartą – žmogaus sūnus“ publikuojamų kūrinėlių pranoksta žanro ribas. Nes tai yra ne pamokslavimai, o intymūs užrašai, užrašyti žmogaus taraus susiliejimo su Dievu ir jo išmintimi metu.
J. Sasnauskas turi neprilygstamą gebėjimą be didelės didaktikos, giliai ir su dideliu atsidėjimu nagrinėti žmogaus sielą. Kaip ne kartą buvo kalbama apie šį šviesų žmogų: „Jis nepamokslauja nuo stogų, nesėdi tikėjimo prekyvietėse ir nesidera dėl kainos“. Paprastais žmogiškaisiais instrumentais – atjauta, sąžine ir dora – tarsi matininkas brolis Julius matuoja mūsų širdžių gylį ir plotį. Jis kalba apie šventes ir kasdienybę, amžinąsias vertybes ir materialumo laikinumą, interpretuodamas Evangeliją naujai, taip kaip tinka moderniajam pasauliui.
„Dar kartą – žmogaus sūnus“ sudaro vieši sakymai, kuriuos brolis J. Sasnauskas skaitė įvairių švenčių bei progų metu, o taip pat – trijų dalių postilių ciklas. Pirmoji ciklo dalis „Adventas ir Kalėdos“, antroji „Gavėnia ir Velykos“, trečioji – „Eilinis laikas“. Toks katalikiškas metų skirstymas padeda apibrėžti žmogaus būsenas ir emocijas kintančio laiko pasaulyje. Sėkla ir derlius, sėja ir pjūtis, ganytojas ir jo banda.
Kartais gali nustebti aptikdamas tokių vietų, kuriose iš peties kertama sustabarėjusioms dogmoms. Pavyzdžiui, J. Sasnauskas nesibijo svarstyti apie tai, kad graikų gyvulininkystės globėjas dievas Hermis meno kūriniuose kaip du vandens lašai panašus į Kristų, nešantį ant pečių paklydusią avelę. „Vadinasi, nieko naujo, nieko ypatingo Šventasis Raštas nesugalvojo, lygindamas Viešpatį su kaimenės ganytoju“ (p. 149). Visa tai leidžia kunigui užkabinti labai jautrią temą: „Kai religijos atstovas prabyla apie ganytojus ir avis, ne vienam atrodo, kad galvoje turima dvasininkų ir pasauliečių santykiai“. Ar toks suvokimas nėra klaidinantis ir atstumiantis – kas iš mūsų nori būti ganomas?
Pasak J. Sasnausko, šitaip suvokiantis Evangelija net ir blaivesnis nūdienos katalikas atmes tai kaip nepatrauklų ir pasenusį Bažnyčios sandaros pavyzdį. Kita vertus, jeigu ganytojas Jono Evangelijoje kartoja: „Už avis aš guldau savo gyvybę“, galimas ir kitas požiūrio taškas. „Pakvipo herojiniu epu, didinga karžygio poza?“ – su evangelistu polemizuoja vienuolis Julius. Ir čia pat atsako: „Žmogus, savo ganytoju pasirinkęs tą, kuris guldo gyvybę, rizikuoja dar daugiau: piemenys, išvengę vilko dantų, atrodo šaunesni ir reikalingesni kaimenei“.
Taip galų gale prieiname ir prie pagrindinio šios knygos rako: „Kas buvo Jėzus: Dievo ar Žmogaus sūnus?“ Šios knygos pulsuojančia jėga brolis Julius teigia, kad visa, kas gera šiame pasaulyje yra padaryta žmogaus, o visa, kas geriausia šiame pasaulyje ateina iš Dievo. Pats būdamas be galo žmogiškas ir žemiškas J. Sasnauskas kreipia mus iš religinio inertiškumo į tikėjimą pačiu Gyvenimu. Jis kviečia „į gyvenimą, ne į skerdyklą“, tereikia tik jį išgirsti, nebent mes – bukų avinų banda – per savo beprasmį baubimą nesugebėsime jo klausytis.
„Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, ir aš leidausi suvedžiojamas. Tu mane nugalėjai, nes tu buvai stipresnis“, – išpažįsta savo pašaukimą kunigas Julius. Knygos pabaigoje publikuojamame interviu-dialoge su Sigitu Geda. Ramiai, be užuolankų. Ir tuomet tampa aišku, iš kur ateina aukščiausi įkvėpimo blyksniai, iš kur atklysta kasdienybės skausmo grimasos, ir kas dovanoja palaimos džiaugsmą.
P.S. Tiems, kurie domisi – „Sėkmės džentelmenai neužsibūna bažnyčioje“
Rašyti komentarą