Artėja šventės, miestas ir parduotuvės pasipuošia Kalėdų eglutėmis, laikraščiai ir žurnalai gausiai publikuoja patarimus, kaip praleisti šventes, kur sutikti Naujuosius, ką rengtis per šventes, ką pagaminti švenčių stalui, ką dovanoti artimiesiems, draugams, vaikams, bendradarbiams ir t. t. Aplink prieššventinis šurmulys, bet, deja, ne visiems šiuo metu būna linksma. Psichologai ir psichoterapeutai žino, kad prieš šventes ir tarpšventiniu periodu padaugėja klientų, kurie jaučiasi vieniši, nelaimingi, ir šis jausmas ypač paūmėja, kai atrodo, jog visiems kitiems aplink linksma. Tuo labiau kad mūsų žurnalai paprastai publikuoja sėkmingų, dėvinčių prabangius drabužius žmonių nuotraukas, pasakodami apie jų pačių ir jų šuniukų garderobus. Atrodo, kad kitokie gyvenimai ir likimai tiesiog neegzistuoja.
Taigi ką daryti žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, nežino, kur ir su kuo sutikti Naujuosius, ką veikti švenčių dienomis, kaip praskaidrinti sau nuotaiką? Galima, pavyzdžiui, pabandyti pakeisti savo stilių: įsigyti tokios spalvos drabužių, kokios niekad nevilkėjote, galbūt net ryškius arba ekstravagantiškus (kad ir padėvėtų drabužių parduotuvėje, jei nepakanka pinigų naujiems), pakeisti šukuoseną ir pan. Dar, tarkime, galima namuose perstatyti baldus – yra nemažai žmonių, kuriems toks užsiėmimas praskaidrina kasdienybę. Nusipirkite sau kokio nors ypatingo (nebūtinai brangaus) gėrimo arba pasigaminkite jį patys, leiskite sau persivalgyti mandarinų, saldainių arba pyragaičių (priklausomai nuo to, ką labiausiai mėgstate), tarsi vis dar būtumėte vaikas.
Ir nustokite graužtis, kad persivalgėte, juk Kalėdos ir Naujieji būna tik kartą per metus! Jeigu Naujametinę naktį liekate namuose vienas, bet turite galimybę naudotis internetu, susiraskite naujų draugų, su kuriais kartu galėsite pakelti taurę šampano (galbūt net keletą kartų per naktį, jei jūs ir jūsų pašnekovas gyvenate šalyse, priklausančiose skirtingoms laiko juostoms).
Pažįstu žmogų, kuris gyvena vienas su dviem šunimis ir katinu, bet nesijaučia vienišas. Švenčių proga jis mėgsta pagaminti savo augintiniams jų mėgstamų patiekalų, nuperka jiems dovanų ir padaro namuose linksmą netvarką.
Neseniai mačiau laidą apie tai, kaip kaliniai surengė šventę vaikams, netekusiems tėvų globos. Pagirtina iniciatyva (nors šiek tiek nerimo sukėlė tai, kad šventė buvo surengta vyrų pataisos namuose, o tarp vaikų iš globos namų buvo nemažai paauglių mergaičių). Manyčiau, kad ir kiti vieniši žmonės galėtų švenčių dienomis aplankyti vaikų globos namus (juk ne visi vaikai turi giminaičių ar globėjų, kurie juos pasiima) arba senelių prieglaudas, o gal tiesiog kaimynystėje yra vienišų, galbūt neįgalių žmonių, kuriems reiktų jūsų draugijos?
Gal visos šios mano mintys kažkam pasirodys naivios ir išgirsiu prieštaravimų, kad visa tai pernelyg paprasta, visiems seniai žinoma ir nepadeda, bet geriau bandyti bent ką nors padaryti, nei sėdėti ir laukti stebuklo.
Prieš keletą dienų kalbėjau su 46 metų vyru, kuris skundėsi, kad jaučiasi vienišas, kad jo nemyli ir niekada nemylėjo moterys. Paklaususi, ar jis pats kada nors ką nors mylėjo – moterį, vaiką, katę ar šunį išgirdau neigiamą atsakymą. Mano pašnekovas buvo tvirtai įsitikinęs, kad jis suteiks kitam žmogui meilės ir šilumos tik jei ta meilė ir šiluma bus abipusė. Tačiau, deja, jis gali to ir nesulaukti arba sulaukęs to neatpažinti, o gal tiesiog paaiškėtų, kad jis klaidingai įsivaizdavo save kaip gebantį mylėti ir rūpintis kitu. Taigi kas geriau – ar visą gyvenimą laukti ir dejuoti, ar pačiam padaryti pirmąjį žingsnį pasaulio ir meilės link?
Rašyti komentarą