Bačkis: Kalėdos tampa tik blizgučių ir dovanėlių švente (42)

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis apgailestauja, kad dauguma Lietuvos žmonių klaidingai suvokia šv. Kalėdas ir ydingai jas švenčia.

Lietuvos visuomenė stipriai keičiasi. „Kalėdos vis dar išlieka kaip šeimos šventė – nors ir šitai pamažu nyksta“, – mano kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Kokie jo argumentai, sužinosite iš šio interviu.

– Ar stipriai, Jūsų vertinimu, kinta liberalėjančios visuomenės požiūris į Kalėdas? Kokių tendencijų pastebite?

– Kalėdos tampa tik blizgučių, dovanėlių švente. Jau mėnesį prieš Kalėdas statomos eglutės ir rengiami spektakliai, kuriuose nėra nieko kalėdinio. Per Kalėdas žmonės susirinkę dalija dovanėles, persivalgo, o kartais ir persigeria. Tai liūdnas faktas. Spaudžia komercija, reklama, ir žmogus nusprendžia, kad Kalėdos – tai tik dovanėlių laikas.

Nesakyčiau, kad keičiasi požiūris į Kalėdas. Reikėtų klausti, ar apskritai esama kokio nors požiūrio į jas. Jei žmogus yra netikintis, neturi aiškių nuostatų, tai neturi ir požiūrio. Jis pasiduoda televizijos, reklamos, komercijos įtakai. Daug kam apskritai trūksta požiūrio – jie, veikiami aplinkos, plaukia pasroviui. O Kalėdos – religinė šventė, tikėjimo šventė ir šiuo atžvilgiu žmonių požiūris koks buvo, toks ir liko: Kalėdos yra Kristaus, žmonijos Gelbėtojo, gimimo šventė, kuri mums kalba apie Dievo meilę žmonėms.

Trumpai tariant, nėra ko džiaugtis, bet nematau ir dramatiškų pokyčių. Džiaugiuosi bent tuo, kad Kalėdos vis dar tebėra šeimos šventė, nors ir šitai pamažu nyksta.

– Kiek svarbu katalikui šiandien laikytis tradicinių reikalavimų, tokių kaip pasninkas per adventą?

– Bažnyčios nustatyta tvarka pasninko atžvilgiu yra pasikeitusi. Dabar tik kiekvieną penktadienį reikia susilaikyti nuo mėsos patiekalų. Ypatingų nuostatų dėl advento nėra. Griežto pasninko reikalavimas dingo, bet lieka pageidavimas susilaikyti nuo triukšmingų pramogų. Tik kyla klausimas, ar šiandien tai įmanoma. Visuomenėje, kurios bendrame gyvenime nepaliekama vietos Dievui ir religiniam šventės aspektui.

Kalėdos dabar švenčiamos prieš Kalėdas. Yra įvairių gražių dalykų, labdaros akcijų. Bet visą mėnesį iki Kalėdų vykstanti šventė daug ką sugadina, kenkia dvasiniam pasirengimui. Juk adventas yra šventės laukimas, pasirengimas. Kaip sako liturgija – žmogus kviečiamas maldingai budėti. O vietoje pasninko galima ką nors paaukoti Dievui ar savo artimui, atlikti gerą darbą, nuo ko nors susilaikyti.

Kai esi viskuo persisotinęs, nevertini, tiksliau, nepatiri tikrojo centrinio įvykio skonio, tikrojo šventės džiaugsmo ir jos prasmės. Pasninkas, arba susilaikymas, nėra savitikslis, formalus dalykas, jis padeda labiau išgyventi įvykį, kuris pakeitė žmonijos likimą, išgyventi tą įvykį kaip savą, priimti jį kaip dovaną mums.

– Didžiosiomis religinėmis šventėmis minime Kristaus gimimą ir mirtį. Kodėl iškilmingai minimos tik šios Kristaus gyvenimo gairės – kūdikėlio Jėzaus gimimas ir 33 metų vyro kančia bei prisikėlimas?

– Bažnyčios liturgija pradedama nuo advento ir pereinamas visas ciklas – kančia, prisikėlimas, įžengimas į dangų. Bet jeigu žmonės yra girdėję tik apie Kristaus gimimo šventę arba jo mirtį 33 metų amžiaus ir nieko daugiau nežino apie Kristų, tai verčia suabejoti jų tikėjimu.

Tikintieji pažįsta Šventąjį Raštą. Evangelijoje surašyti Kristaus žodžiai, pamokymai, bet jos supratimą apsunkina visokie filmai ir romanai ta tema. Evangelija nėra biografija: apie Kristaus gyvenimą mažai kas žinoma, bet mes žinome jo pamokymus. Evangelija yra išganymo istorija. Manau, tikintis žmogus neieškos biografinių duomenų; reikalingas istorinis pagrindas – Kristaus gimimas ir mirtis.

Tačiau šis istorinis faktas įgyja savo tikrąją prasmę ir vertę tik per tikėjimą. Tikėjimo dėka Kristus įeina į mūsų gyvenimą ir jį sudievina.

Popiežius Benediktas XVI, parašęs knygą apie Jėzų, aiškiai pabrėžia, kad egzegezė – Šventojo Rašto aiškinimas – neįmanoma be tikėjimo. Vien racionalaus suvokimo ar istorinių žinių nepakanka šiam aiškinimui ir suvokimui. Skaitant Evangeliją svarbu tai, ką Kristus darė ir ko mokė.

Drįsčiau sakyti, kad išsilavinęs katalikas dabar jau geriau išgirsta Dievo žodį ir neapsiriboja tomis dviem datomis, kurias minėjote. Svarbu suvokti, ką reiškia Kristaus buvimas Žemėje; kai šitai imi suvokti, viskas regima naujoje šviesoje.

– Kokios yra susijungimo su stačiatikiais perspektyvos po neseniai įvykusio vaisingo dialogo Ravenoje?

– Nevartočiau žodžio „susijungimas“. Esama suartėjimo, susidraugavimo, galime kartu padiskutuoti, ką nors kartu nuveikti. Bet pirma reikia vienas kitą geriau pažinti. Dabar visos stačiatikių bažnyčios pirmą kartą pripažino, kad pirmąjį tūkstantmetį, kol Konstantinopolis nesusipyko su Roma, buvo visuotinė Bažnyčia su Romos vyskupo pirmumu. Taip tikrai žengtas žingsnis į priekį. Jei toliau vyks suartėjimas, būtų išsaugota Stačiatikių bažnyčios autonomija, sinodų sistema (kai vyskupai valdo kolegialiai), bet popiežius išlaikytų pirmąją poziciją.

Vyksta kova tarp trijų „Romų“. Konstantinopolis suartėjimui pritarė ir parodė daug šitai liudijančių gestų. Maskva sunkiai pakenčia tokį atvirą dialogą tarp Konstantinopolio ir Romos. Tai labiau istoriniai dalykai, į kuriuos yra įsimaišiusi politika. Svarbu pabrėžti, kad Maskvos patriarchatas, dėl tam tikrų priežasčių pasitraukęs iš Ravenos komisijos, vis dėlto dialogo nenutraukė.

– Iki Romos ir Konstantinopolio skilimo nebuvo ir kunigų celibato. Kaip manote, ar tikėtinas celibato panaikinimas suartėjant Katalikų ir Stačiatikių bažnyčioms?

– Kunigas turi būti kaip Kristus, kuriam mes atstovaujame, o Kristus buvo nevedęs. Kunigas turi nepadalyta širdimi atsiduoti savo kaimenei, savo tikintiesiems, bendruomenei. Tas, kuris turi žmoną, turi galvoti apie šeimą. Beje, ir Stačiatikių bažnyčioje tik priėmusieji celibatą gali tapti vyskupais. Beveik visi Stačiatikių bažnyčios vyskupai ateina iš vienuolių.

Gyvename „seksualizuotoje“ visuomenėje, kai seksas iškeliamas ir subanalinamas taip, kad ima atrodyti, jog celibatas neleidžia gyventi vyriškai. Manau, šioje srityje pokyčių nebus. Beje, tie, kurie puola celibatą, patys kovoja dėl visiškos lygybės ir nebemoka atskirti moters nuo vyro. O celibatas – laisvas pasirinkimas, kurio Bažnyčia prašo iš savo kunigų. Jie tai priima, nors kai kurie, deja, neišlaiko: tai reikalauja ir maldos, ir askezės, ir pasitikėjimo Dievu. Bet toks pasirinkimas yra proga visiškai atsiduoti savo darbui, būti savo bendruomenės dvasios tėvais. Nemanau ir netikiu, net – drįstu sakyti – nenoriu, kad celibatas būtų panaikintas.

– Kokias ryškiausias tendencijas pastebite Katalikų bažnyčios gyvenime XXI amžiuje?

– Viena kryptis aiškiai nurodyta popiežiaus Jono Pauliaus II – tai naujoji evangelizacija. Daugybė žmonių negyvena tikėjimu. Esama abejingumo, skeptiškumo, Dievas – nereikalingas, net nepageidaujamas. Tai ypač jauti didmiesčiuose.

Savo ruožtu Bažnyčia pradėjo iš naujo skelbti Evangeliją – kalbėti apie tai, kas yra Kristus ir ką jis reiškia mūsų gyvenime. Turime, kaip pirmieji apaštalai, skelbti Kristų ir jo prisikėlimą. Kai žmogus turi tikėjimą, jo ryšys su Kristumi tampa gyvas ir vaisingas. Jis ima gyventi ne sau, bet trokšta gėrio kitiems.

Bažnyčia žmonėms gali daug duoti moralės klausimais, bet svarbiausia – padėti atrasti tikėjimą, vesti į jį. Esama įtikėjusių žmonių, norinčių gyventi pagal tikėjimą, pažinti Kristų, bet tai tik mažos grupelės. Tačiau būtent šios mažos žmonių grupelės teikia viltį, kad gėris Žemėje nebus išstumtas, kad save dovanojanti meilė kuria stebuklus.

Esame tik balsas tyruose: aplinka nepadeda. Tačiau Kristus ir mums sako kaip savo apaštalams: „Nebijokite! Nebijokite, aš esu su jumis!“ Kalėdos mums kaip tik ir primena šią didžiąją paslaptį, kad Dievas panoro likti su mumis.

Visiems žmonėms būdingi religiniai poreikiai. Materialiniai dalykai, sveikata, verslas, šeimyninis gyvenimas dar ne viskas. Žmogus jaučia, kad tai, ką jam duoda šis pasaulis, neapsaugo nuo mirties, nelaimių. Neapsaugo nuo beprasmybės. Esti dvasinių paieškų, kurios nėra aiškiai susijusios su konkrečia religija. Apie 400 milijonų žmonių visame pasaulyje ieško dvasingumo anapus Bažnyčios. Kai kurie jų labai arti mūsų, Evangelija – jų ieškojimų pagrindas. Sakyčiau, visa tai liudija, kad dvasingumo poreikis žmogaus širdyje nemiręs.

Kitas Bažnyčios prioritetas – ekumenizmas. Jei norime, kad pasaulis įtikėtų, reikia, kad būtume vieningi. Manau, daugelis didžiųjų Bažnyčių nujaučia, kad žmonija nepriims mūsų žinios, jei neskelbsime jos vieningai. Manau, einama suartėjimo keliu: kai kuriomis temomis jau galima draugiškai pasikalbėti.