Už lango beveik nebeprašvinta. Nuolat tvyranti prieblanda supa mus karštligiškai ieškant Kalėdų dovanų, baigiant darbus, pusryčiaujant ar pietaujant... Prieblanda ir sutemos, priblėsinančios gyvenimo spalvas, priverčia giliau įsiklausyti į savo vidinį pasaulį. Esant tokios tarpinės būsenos, kai nėra šviesu, bet nėra ir tamsu, susikaupia paslaptys, misticizmas, o aiškios paros ribos išsisklaido rūkuose. Šiuo sutemų laiku Lietuvos dailininkų sąjungos Šv. Jono gatvės galerijoje veikianti personalinė Giedrės Bulotaitės tapybos paroda „Iš kažkur į kažkur“ įkūnija gyvenimo neapibrėžtumą, ribos tarp aiškiai matomo ir pranykstančio, realybės ir mistinių kosmoso erdvių išnykimą („Anapus žinojimo“, 2007).
Ekspozicijoje vyrauja tamsios paletės spalvos, dailininkė mėgaujasi nakties dangaus mėlyna, beveik juodai žalia, rudai violetine. Kartais čia įsiterpia ir ryškus, šviesus blyksnis, kaip nakties karalystėje nušvitęs laužas ar kitas nematomas šviesos šaltinis, kviečiantis prieiti arčiau („Dialogas I“, 2007). Visi pagrindiniai virsmai G. Bulotaitės kūriniuose vyksta naktį, kai tamsa sudėlioja pasaulį savaip ir paskatina mus netikėčiausiems ritualams („Žuvies šėrimas“, 2007).
Tamsos misticizmas kuria ir dviprasmiškus efektus ar net vaiduokliškas asociacijas („Sena obelis“, 2007): nakties dangaus fone iš obels lapijos formos ir ją supančio simetriškai kylančių kalvų silueto formuojamos „akys“. Taip į mus tiesiai žvelgia pati naktis – suasmeninta, atgijusi, pulsuojanti antgamtine stiprybe.
Kaip ir paroda pavadintame paveiksle „Iš kažkur į kažkur“ (2007) vėlgi susiduriame su mistiniu švytėjimu. Išryškėja vos apibrėžtos figūros kontūrai, žibančių rutuliukų – ugnies, melsvos, žalsvos spalvų žaismas.
Dar kitose drobėse dailininkę įkvepia kosminės sutemos – tai, kas atsiveria už mūsų žemės atmosferos ribų. Čia vis dar vyksta paslaptingas kosmoso formavimasis: kitos galaktikos taškosi didžiojo sprogimo spalvomis, vis dėlto nevienareikšmiškai sugrįždamos į abstrakčią ir poetišką visatos ramybės erdvę: „Kosmoso žiurkė“ (2007), „Anapus žinojimo“ (2007).
Šioje ekspozicijoje tapytoja pateikia ir realistinių kūrinių, kruopščiai nutapytų portretų: „Vacys“ (2007), „Žirbliukas“ (2007), „Įkyrus ornamentas“ (2007). „Įkyriam ornamente“ matome klasikine dailės kūrinių poza gulinčią moterį, mąsliai žvelgiančią tolyn. Jos tamsiai mėlyna suknelė išmarginta smulkiais baltais taškeliais ir brūkšneliais – tai ir yra tas „įkyrus ornamentas“, netgi įkvėpęs pavadinimą visam paveikslui. Šis įvardijimas parodo nesąmoningą autorės norą atsiriboti nuo kruopštaus ir nuobodaus taškavimo, realistinio ornamento ir atsidėti laisvesnėms, akvareliškesnėms ir abstraktesnėms drobėms, sudarančioms didžiąją parodos „Iš kažkur į kažkur“ kūrinių dalį.
Giedrės Bulotaitės tapyba, eksponuojama LDS Šv. Jono gatvės galerijos parodų salėje – tai odė nakčiai, tamsai, sutemoms, virstančioms lemiamu kūrybos atspirties tašku. Laike, kai naktį keičia sutemos, o jas vėl pasitinka tamsa, atsiveria nauji pasauliai, skatinantys praplėsti kūrybinės fantazijos ribas.
Rašyti komentarą