Švęs­ti šventes pa­gal Bib­li­ją (14)

Ka­lė­dos – vie­na iš di­džiau­sių ir po­pu­lia­riau­sių krikš­čio­niš­kų šven­čių. Kaip jas švę­si­me? Grei­čiau­siai šiek tiek pa­na­šiai (Kū­čių va­ka­ras, ka­lė­dai­čiai, šven­ti­nis sta­las, Pie­me­nė­lių Mi­šios etc.) ir vis dėl­to skir­tin­gai (šei­ma, vie­nat­vė, džiaugs­mas, liū­de­sys ir t. t.). Na ge­rai, ta­da pa­klaus­ki­me ši­taip: o kaip rei­kė­tų jas švęs­ti? At­sa­ky­da­mi, kaip įpras­ta, pa­si­nau­do­ki­me Šven­to­jo Raš­to iš­min­ti­mi.

Ką gi apie šven­čių šven­ti­mą skai­to­me Bib­li­jo­je? Daug įvai­rių da­ly­kų. Bet mes pa­mi­nė­ki­me tik­tai svar­biau­sius ir mums nau­din­giau­sius.

Šven­čių tiks­las

Vie­nas gra­žiau­sių ir aiš­kiau­sių Šven­to­jo Raš­to teks­tų, at­sklei­džian­čių pa­grin­di­nį vi­sų bib­li­nių-re­li­gi­nių šven­čių tiks­lą, tok­sai: Ši die­na bus jums at­mi­ni­mo die­na [čia ir to­liau pa­ryš­kin­ta ci­tuo­jant]: švę­si­te ją kaip iš­kil­mę VIEŠPAČIUI per kar­tų kar­tas, švę­si­te ją kaip am­ži­ną įsa­ką (Iš 12, 14). Koks ši­tų žo­džių kon­teks­tas? At­si­vers­ki­me Iš­ėji­mo kny­gos pir­mą­ją da­lį (1, 1-12, 36), ku­rio­je ra­šo­ma apie Ab­ra­o­mo, Iza­o­ko ir Jo­kū­bo pa­li­kuo­nių bu­vi­mo pa­bai­gą Egip­to ver­go­vė­je:

Il­gai­niui Egip­te iš­ki­lo nau­jas ka­ra­lius, ku­ris apie Juo­za­pą nie­ko ne­be­ži­no­jo. „Štai, – sa­kė jis sa­vo žmo­nėms, – iz­ra­e­lie­čių tau­ta yra gau­ses­nė ir ga­lin­ges­nė už mus. Tai ne­ge­rai! Tu­ri­me su jais pa­si­elg­ti taip gud­riai, kad ne­be­dau­gė­tų. Ki­taip, ki­lus ka­rui, jie ga­li su­si­dė­ti su mū­sų prie­šais, ko­vo­ti prieš mus ir pa­si­trauk­ti iš kraš­to“. To­dėl bu­vo jiems pa­skir­ti pri­žiū­rė­to­jai eng­ti jų la­žo dar­bais. Jie sta­tė fa­ra­o­nui san­dė­lių mies­tus – Pi­to­mą ir Ra­am­se­są. Bet kuo la­biau jie bu­vo en­gia­mi, tuo la­biau jie dau­gė­jo ir taip plė­tė­si, kad egip­tie­čiai pra­dė­jo iz­ra­e­lie­čių bi­jo­ti. To­dėl egip­tie­čiai be gai­les­čio dar la­biau kro­vė ant iz­ra­e­lie­čių dar­bus ir kar­ti­no jiems gy­ve­ni­mą sun­kiu la­žu prie mo­lio, prie ply­tų bei prie įvai­rių dar­bų lau­kuo­se. Ap­krau­da­mi juos vi­so­kiais dar­bais, egip­tie­čiai bu­vo ne­gai­les­tin­gi (1, 8-12).

YHWH – bū­si­mos Iz­ra­e­lio tau­tos Die­vas, pa­ma­tęs to­kią so­cia­li­nę ne­ly­gy­bę, nu­spren­dė juos iš­va­duo­ti. Jis ap­si­reiš­kė Mo­zei ir ta­rė: Aš ma­čiau sa­vo tau­tos kan­čią Egip­te, gir­dė­jau jų skun­do šauks­mus prieš sa­vo en­gė­jus. Iš tik­rų­jų aš ge­rai ži­nau, ką jie ken­čia, nu­žen­giau iš­gel­bė­ti iš egip­tie­čių ran­kų ir nu­ves­ti iš to kraš­to į ge­rą ir erd­vų kraš­tą, į kraš­tą, te­kan­tį pie­nu ir me­du­mi, į ša­lį ka­na­a­nie­čių, he­ti­tų, amo­rie­čių, pe­ri­zi­tų, hi­vi­tų ir je­bu­si­tų. Taip, iz­ra­e­lie­čių šauks­mas iš tik­rų­jų pa­sie­kė ma­ne. Be to, aš ma­čiau, kaip juos egip­tie­čiai en­gia. O da­bar eikš! Aš sių­siu ta­ve pas fa­ra­o­ną, kad iš­ves­tum ma­no tau­tą – iz­ra­e­lie­čius iš Egip­to (3, 7-10).

Ta­čiau fa­ra­o­nas ne­no­rė­jo iš­leis­ti pi­gios dar­bo jė­gos: Kas gi tas VIEŠPATS, kad aš tu­rė­čiau jam pa­klus­ti ir leis­ti Iz­ra­e­liui ei­ti? Nei aš tą VIEŠPATĮ pa­žįs­tu, nei aš lei­siu Iz­ra­e­liui ei­ti! (5, 2). Už tai fa­ra­o­nas ir vi­si egip­tie­čiai bu­vo bau­džia­mi įvai­rio­mis baus­mė­mis, t. y. Egip­to rykš­tė­mis. Pvz.: Iš šios {rykš­tės} ži­no­si, kad aš esu VIEŠPATS! Štai laz­da, ku­rią lai­kau ran­ko­je, su­duo­siu į Ni­lo van­de­nį, ir jis pa­virs krau­ju. Iš­gaiš žu­vys upė­je, ims dvok­ti pa­ti upė, ne­be­ga­lės egip­tie­čiai ger­ti van­dens iš Ni­lo (7, 17-18). Pas­ku­ti­nė, de­šim­to­ji rykš­tė bu­vo krau­piau­sia: Dar vie­ną rykš­tę sių­siu fa­ra­o­nui ir Egip­tui. Ta­da jis iš­leis jus iš čia. Iš tik­rų­jų, kai jis leis jums iš­ei­ti, va­ry­te jus iš čia iš­va­rys! <...> Egip­to kraš­te mirs vi­si pir­ma­gi­miai, nuo fa­ra­o­no, sė­din­čio sa­vo sos­te, pir­ma­gi­mio lig ver­gės, esan­čios prie gir­nų, pir­ma­gi­mio, ir vi­si gal­vi­jų pir­ma­gi­miai. Ta­da vi­sa­me Egip­te pa­kils toks di­de­lis klyks­mas, ko­kio nie­kad dar nė­ra bu­vę nei ka­da nors bus (11, 1. 5-6).

Baus­mė ap­reikš­ta, bet jos įvyk­dy­mas ati­dė­tas. Ir iš tik­rų­jų, rykš­tės pa­skel­bi­mą (11, 1-10) ir jos įvyk­dy­mą (12, 29-36) ski­ria 28 ei­lu­čių intarpas (12, 1-28), prel. prof. An­ta­no Rub­šio ver­ti­me va­di­na­mas Per­ėji­mo šven­tės įsa­kų ir Per­ėji­mo šven­tės pa­skel­bi­mo var­dais. Mi­nėtame intar­pe ran­da­me teks­tą, ne tik nu­ro­dan­tį, kaip žy­dai pri­va­lo pa­si­reng­ti Iš­ėji­mui, bet ir įsa­kan­tį mi­nė­ti šį įvy­kį iš­kil­min­gai šven­čiant. Šio­ji šven­tė tu­rė­tų bū­ti at­mi­ni­mo die­na (12, 14). Heb­ra­jiš­kai at­mi­ni­mas yra zikkaron, nuo veiks­ma­žo­džio za­kar – at­min­ti. Tai­gi pa­grin­di­nis ne tik Per­ėji­mo, bet ir vi­sų ki­tų bib­li­nių-re­li­gi­nių šven­čių tiks­las yra pri­si­mi­ni­mas.

Pri­si­mi­ni­mų tu­ri­nys

Ką gi kon­kre­čiai rei­kė­tų pri­si­min­ti kiek­vie­nos šven­tės me­tu?

Pir­ma. Ti­kin­tis žmo­gus tu­rė­tų pri­si­min­ti, kad Die­vas yra ge­ras. Kiek­vie­na žy­dų bib­li­nė-re­li­gi­nė šven­tė jai bū­din­go­mis li­tur­gi­nė­mis apei­go­mis su­da­bar­tin­da­vo, tai­gi pri­min­da­vo tai, kas pra­ei­ty­je Die­vo pa­da­ry­ta Iš­rink­ta­jai tau­tai ir net vi­sai žmo­ni­jai. Bib­li­ja to­kius Die­vo dar­bus va­di­na di­džiais: Jis yra ta­vo gy­rius. Jis yra ta­vo Die­vas, pa­da­ręs šiuos nuo­sta­bius ir bai­sius dar­bus, ku­riuos ma­tei sa­vo aki­mis (Įst 10, 21); Jo dar­bai di­din­gi ir ne­su­vo­kia­mi, nuo­sta­būs ir be skai­čiaus (Job 5, 9). Ko­dėl Die­vas juos da­rė? Iš di­de­lės mei­lės žmo­nėms. Pa­pras­tai vi­si mū­sų veiks­mai es­ti la­bai prag­ma­tiš­ki. Pa­gal žmo­giš­ką­ją lo­gi­ką, kiek­vie­nas mū­sų dar­bas tu­rė­tų mums at­si­pirk­ti. Ta­čiau Die­vas vi­siš­kai ki­toks ne­gu mes, žmo­nės, bib­li­ne kal­ba ta­riant – šven­tas, tad ji­s ir el­gia­si ki­taip: Nes ma­no min­tys – ne jū­sų min­tys, o ma­no ke­liai – ne jū­sų ke­liai <...> Kaip aukš­tas dan­gus vir­šum že­mės, taip ma­no ke­liai vir­ši­ja jū­sų ke­lius ir ma­no min­tys – jū­sų min­tis (Iz 55, 8-9). Pa­grin­di­nis Die­vo vei­ki­mo mo­ty­vas yra mei­lė: Die­vas taip pa­mi­lo pa­sau­lį, jog ati­da­vė sa­vo vien­gi­mį Sū­nų, kad kiek­vie­nas, ku­ris jį ti­ki, ne­pra­žū­tų, bet tu­rė­tų am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą (Jn 3, 16).

An­tra. Rei­kė­tų pri­si­min­ti, kad gam­ta yra ge­ra. Be­veik vi­sos pa­grin­di­nės žy­dų bib­li­nės-re­li­gi­nės šven­tės kil­di­na­mos iš ag­ra­ri­nės pra­ei­ties ir bu­vo šven­čia­mos ati­tin­ka­mais me­tų lai­ko­tar­piais. Pvz., Per­ėji­mo šven­tė (heb­ra­jiš­kai Pe­sah, ara­mė­jiš­kai Pas­ha) – anks­ty­vą pa­va­sa­rį, Sa­vai­čių iš­kil­mės (dar va­di­na­mos ir Pen­ta­kos­tės var­du; šis grai­kiš­kas žo­dis reiš­kia pen­kias­de­šim­to­ji, t. y. 50-oji die­na nuo Per­ėji­mo šven­tės) – va­sa­ros pra­džio­je, o Pa­la­pi­nių šven­tė – pra­si­dė­jus ru­de­niui. Jas vi­sas žy­dai pe­rė­mė iš Ka­na­a­no gy­ven­to­jų ir pa­pil­dė is­to­ri­niais prie­dais, t. y. ati­tin­ka­mais iš­ga­ny­mo įvy­kiais. Per­ėji­mo šven­tė su­da­bar­tin­da­vo/pri­min­da­vo Iš­ėji­mą iš Egip­to, Sa­vai­čių iš­kil­mės – San­do­ros su­da­ry­mą ir Įsta­ty­mo ga­vi­mą prie Si­na­jaus kal­no, o Pa­la­pi­nių šven­tė – net 40 me­tų tru­ku­sį žy­dų ke­lia­vi­mą dy­ku­mo­je. Ir per kiek­vie­ną šių šven­čių bū­da­vo au­ko­ja­mos Įsta­ty­mo nu­ma­ty­tos at­na­šos: avi­nė­liai, kvie­čiai, vy­nas, alie­jai etc. Vi­sa tai pir­miau­sia bu­vo YHWH pa­lai­mos, o drau­ge ir že­mės ge­ru­mo, t. y. vai­sin­gu­mo žen­klas. Mū­sų krikš­čio­niš­kos šven­tės ne­bū­na šven­čia­mos be šv. Mi­šių, ku­rios ne­ga­lė­tų vyk­ti be duo­nos ir vy­no, tai­gi be že­mės vai­sių. Die­vas ap­žvel­gė vi­sa, ką bu­vo pa­da­ręs, ir iš tik­rų­jų ma­tė, kad bu­vo la­bai ge­ra (Pr 1, 31).

Tre­čia. Taip pat rei­kė­tų pri­si­min­ti, kad ša­limais esan­tis žmo­gus yra ma­no bro­lis ir se­suo. Ki­taip ta­riant, kiek­vie­na re­li­gi­nė šven­tė pa­si­žy­mi ben­druo­me­ni­niu po­bū­džiu. Dėl ši­to pa­ste­bė­ji­mo ati­džiam Šven­to­jo Raš­to skai­ty­to­jui ga­lė­tų kil­ti prieš­ta­rin­gų jaus­mų. Mat tu­ri­me to­kių bib­li­nių teks­tų, ku­rie įpa­rei­go­ja švęs­ti ir vi­są ben­druo­me­nę, ir pa­vie­nius as­me­nis. An­tai Iš­ėji­mo kny­go­je nu­ro­do­ma, kad Per­ėji­mo šven­tę pri­va­lo švęs­ti vi­sas Iz­ra­e­lis: Švęs­ki­te ne­rau­gin­tos duo­nos iš­kil­mę, nes tą die­ną iš­ve­džiau jū­sų gre­tas iš Egip­to že­mės; švęs­ki­te tą die­ną per kar­tų kar­tas kaip am­ži­ną įsa­ką (12, 17). O Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­ga krei­pia­si į pa­vie­nį ši­tos ben­druo­me­nės na­rį: Švęsk Abi­bo mė­ne­sį, at­na­šau­da­mas Per­ėji­mo au­ką VIEŠPAČIUI, sa­vo Die­vui, nes Abi­bo mė­ne­sį, nak­tį, VIEŠPATS, ta­vo Die­vas, iš­ve­dė ta­ve iš Egip­to (16, 1). Kaip su­de­rin­ti to­kius aki­vaiz­džius prieš­ta­ra­vi­mus? Ogi la­bai pa­pras­tai. Vie­na vertus, bib­li­nis žmo­gus vi­sa­da yra tam tik­ros ben­druo­me­nės na­rys (šei­mos, gi­mi­nės, tau­tos), už­tat ir švęs­ti pri­va­lo kar­tu su ja. An­tra ver­tus, jo­kia ben­druo­me­nė nė­ra ano­ni­mi­nių in­di­vi­dų sam­bū­ris. Ki­taip ta­riant, nė vie­nas bib­li­nis žmo­gus ne­ga­li it be­for­mė ma­sė iš­tirp­ti ben­druo­me­nė­je ir pa­si­slėp­ti už jos pe­čių. To­dėl kiek­vie­nas ko­lek­ty­vi­nis Die­vo gar­bi­ni­mas tu­rė­tų tap­ti as­me­ni­niu su­si­ti­ki­mu su Vieš­pa­čiu.

Šven­tė pa­da­ro žmo­gų ge­res­nį

Kiek­vie­na re­li­gi­nė šven­tė ap­reiš­kia žmo­gų ir jam pri­me­na jo pa­šau­ki­mą į har­mo­nin­gą gy­ve­ni­mą su Die­vu, gam­ta ir su ki­tais žmo­nė­mis. To­dėl re­li­gi­nių iš­kil­mių šven­ti­mas tam­pa gy­ve­ni­mo, ku­ris yra ge­ras ir tu­ri gi­lią pras­mę, šven­ti­mu. Šven­tėje taip pat mezgasi ben­druo­me­nės na­rių tar­pas­me­ni­niai san­ty­kiai. Jie ne tik­tai užsimezga, bet ir tvirtėja, nes bū­ti kar­tu yra gra­žu. Tai­gi re­li­gi­nė šven­tė pa­da­ro žmo­gų ge­res­nį.