Kalėdos, arba... pa­si­da­ryk pats (15)

Iš tie­sų, bū­tent šie žo­džiai – „pa­si­da­ryk pats“ – pir­miau­sia at­ėjo į gal­vą, kai pra­dė­jau mąs­ty­ti apie di­dži­ą­sias šven­tes ir jų šven­ti­mą. Pri­si­mi­niau ly­giai taip pa­va­din­tą ir vil­nie­čių pa­mėg­tą sta­ty­bi­nių bei ki­tokių reikalingų pre­kių par­duo­tu­vę. Apie par­duo­tu­ves – kiek vė­liau. Ma­nau, kad šven­tę tu­ri­me pa­si­da­ry­ti pa­tys. Ga­li­te ne­su­tik­ti ir vi­sai pa­grįs­tai tvir­tin­ti, jog šven­tės at­ei­na ir pra­ei­na ne­pri­klau­so­mai nuo mū­sų no­rų, pa­stan­gų, pa­ki­lios ar pras­tos nuo­tai­kos. Yra joms nu­sta­ty­tos die­nos, ku­rios mus už­klum­pa ar­ba ku­rioms iš anksto kasmet ren­gia­mės: gim­ta­die­niai ir Vė­li­nės, Ka­lė­dos ir Ve­ly­kos, Nau­jie­ji me­tai ir Va­sa­rio 16-oji. Lai­kas tu­ri žen­klus, tam tik­ras da­tas, ku­rios kvie­čia švęs­ti gy­ve­ni­mą, idant ga­lė­tu­me bū­ti ne vien pa­sy­vūs ste­bė­to­jai ir bur­bė­to­jai, bet ir jo kū­ri­mo ben­dra­au­to­riai, kad gy­ven­tu­me, o ne, kaip sa­ko­ma, eg­zis­tuo­tu­me, nes taip jau nu­ti­ko, jog at­si­ra­do­me po šiuo dan­gum. Kad švęs­tu­me ne tik ju­bi­lie­jus, pri­ki­ša­mai ati­den­gian­čius mū­sų nu­gy­ven­tus me­tus, bet ir se­nė­ji­mo pro­ce­sui ne­pa­val­džias dva­si­nio gy­ve­ni­mo su­kak­tis: gi­mi­mą, mir­tį ir pri­si­kė­li­mą, šv. Ka­lė­das ir šv. Ve­ly­kas.

Šven­čių iš­tik­tu­kai

Pa­žįs­tu žmo­nių, ku­riems šven­tės ­ke­lia aler­gi­ją. La­biau­siai ji pa­si­reiš­kia il­guo­ju šven­ti­niu, o ypač prieš­šven­ti­niu lai­ko­tar­piu, t. y. nuo Ka­lė­dų iki Tri­jų Ka­ra­lių. Ne­no­rė­da­mi ar ne­ga­lė­da­mi įsi­trauk­ti į vi­suo­ti­nį šur­mu­lį, jie ima juo pik­tin­tis, nes ne­iš­ven­gia­mai turi ­keis­ti įpras­ti­nius die­nos veiks­mus. Pa­vyz­džiui, nei­ti į dar­bą ir suk­ti gal­vą, ką vie­toj to veik­ti (čia dar ne pats blo­giau­sias da­ly­kas, nes na­muo­se ar so­dy­bo­je vi­suo­met ga­li ras­ti tvark­da­rys­tės už­si­ė­mi­mų), ne­ti­kė­čiau­sio­se vie­to­se įstrig­ti au­to­mo­bi­lių spūs­ty­je, o nu­ta­ru­sie­ji to­mis die­no­mis at­si­sa­ky­ti au­to­mo­bi­lio bū­na pri­vers­ti grūs­tis sau­sa­kim­šuo­se au­to­bu­suo­se, styp­so­ti ei­lė­se prie bū­ti­niau­sių ir vi­sai ne­šven­ti­nių mais­to pro­duk­tų, bur­bė­ti ant te­le­vi­zi­jos pro­gra­mų su­da­ry­to­jų, ne­pa­siū­lan­čių nie­ko nau­jo ir įdo­maus. Klau­san­tis to­kių an­ti­šven­ti­nių sam­pro­ta­vi­mų, ky­la įspū­dis, kad kai ku­rie žmo­nės tie­siog bi­jo šven­čių, nes tai (ir vėl grįž­tu prie pa­va­di­ni­mo), kas su­da­ro jų for­mą, rei­kia pa­si­da­ry­ti pa­čiam.

Aiš­ku, ga­li­ma ir nie­ko ne­da­ry­ti, pa­si­ten­ki­nant ar­ba pik­ti­nan­tis tuo, ką siū­lo, de­kla­ruo­ja ar per­ša ap­lin­ka. O jei vis dėl­to no­ri­si švęs­ti? Jei no­ri­si, kad Ka­lė­dos skir­tų­si nuo Nau­jų­jų me­tų, ei­li­nio sek­ma­die­nio ar­ba ju­bi­lie­ji­nio gim­ta­die­nio?

Nuo ko pra­si­de­da šven­tė?

Ma­ny­čiau, ji pra­si­de­da nuo žo­džio šven­tas pras­mės. Kam jis sve­ti­mas, tas pa­pras­tai ir pa­lei­džia pe­tar­dų bei ki­to­kių sprogs­ta­mų­jų už­tai­sų mu­zi­ką Ka­ted­ros aikš­tė­je prie pra­kar­tė­lės. „Ty­li nak­tis, šven­ta nak­tis“, – ne­pai­sy­da­mi truk­džių baž­ny­čio­je gie­da tie, ku­riems vai­kys­tė­je nu­si­šyp­so­jo lai­mė bū­ti mo­čiu­tės ve­da­miems per pus­nis pa­žiū­rė­ti prakartėlės – tų pa­slap­tin­gų gip­si­nių fi­gū­rė­lių, vi­sai ki­to­kių nei lė­lės iš par­duo­tu­vės. Jie jau at­si­ve­dę ir sa­vo vai­kus, o šie ir­gi il­gam įsi­mins, kaip nak­tį, užuot nu­va­ry­ti į lo­vą, bu­vo šil­tai ap­tū­lo­ti ir ėjo į baž­ny­čią. Lū­pas kru­ti­na ir ne­mo­kan­tie­ji gies­mės žo­džių, bet no­rin­tie­ji pa­tir­ti tą kaž­ką, ko pri­trū­ko dau­g me­tų Ka­lė­das šven­čiant tik na­muo­se, prie val­giais nu­krau­to sta­lo. Tad kurgi glū­di šven­tės šven­tu­mo pa­slap­tis?

Do­ras ka­ta­li­kas tur­būt iš kar­to at­sa­ky­tų: nu­eik ad­ven­ti­nės iš­pa­žin­ties, per Kū­čias laužk su šei­ma „plot­ke­lį“ ir iš­klau­syk Pie­me­nė­lių Mi­šias – štai tau ir vi­sas šven­tu­mas. O jei klau­sia jau­na, ir­gi do­ra tris­de­šimt­me­čių šei­ma, iš tų 80-ties pro­cen­tų ka­ta­li­kų, ku­rie ti­ki Die­vą, nors į baž­ny­čią ne­vaikš­to? Ji ne­su­si­pa­ži­nu­si su krikš­čio­niš­kų šven­čių tra­di­ci­jo­mis, bet tą pir­mą kar­tą at­ėju­si į baž­ny­čią iš­gir­do, jog per Kū­čias anaip­tol ne sta­las su dvy­li­ka pa­tie­ka­lų ir net ne „šli­ži­kai“ svar­biau­sia. Tuo­met kas? Pa­aiš­kė­ja, kad ne­pa­kan­ka ži­no­ti šven­tės tu­ri­nį, su ku­riuo jau ne­ven­gia su­pa­žin­din­ti spau­da, te­le­vi­zi­jos lai­dos, pa­moks­li­nin­kai ir vi­suo­me­nės vei­kė­jai. Juk net vai­kas ga­li iš­pyš­kin­ti, kad šv. Ka­lė­dos – Kris­taus Gi­mi­mo šven­tė, ir per ją, kaip ir per gim­ta­die­nį, su­lauk­si do­va­nų, kad Kū­čios ir Ka­lė­dos yra šei­mos šven­tės, o Nau­jie­ji me­tai – ma­si­nė pra­mo­ga, ly­di­ma „pykšt pokšt, a-ja-jai“ ir kamš­čių nuo šam­pa­ni­zuo­to vy­no bu­te­lių ap­snig­tose mies­to gat­vėse. Tai­gi ko ver­tas tu­ri­nio ži­no­ji­mas, kai ne­ga­li pa­si­džiaug­ti ap­lin­kos siū­lo­ma for­ma? Kai trūks­ta to kaž­ko, kas ne­ap­čiuo­pia­ma ir ne­ma­to­ma, to, kas lei­džia pa­tir­ti šven­tu­mą.

Ma­ny­čiau, šven­tė pra­si­de­da nuo lau­ki­mo. Pri­si­mi­niau Jė­zaus pa­ly­gi­ni­mą (Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tą) apie de­šimt mer­gai­čių. Jos, kaip ir mes šian­dien, ruo­šė­si šven­tei. Pen­kios iš jų pa­si­rū­pi­no ne tik ži­bin­tais, bet ir aly­va, o ki­tos pen­kios – tik ži­bin­tais. Aiš­ku, kol su­si­žve­jo­jo pas pre­kei­vius aly­vos, pa­vė­la­vo į šven­tę ir ra­do už­da­ry­tas du­ris. „Bu­dė­ki­te, nes ne­ži­no­te nei die­nos, nei va­lan­dos“, – ­skai­tau evan­ge­li­jos ei­lu­tes, ku­rios ma­ne nu­ke­lia... į pre­ky­bos cen­trą. Ne­tu­rė­da­mas pa­no­sė­je ka­len­do­riaus, čia, ga­li su­si­pai­nio­ti, ko gi rei­kia lauk­ti, to­je pa­čio­je len­ty­no­je atradęs Vė­li­nių žva­ku­čių ir žais­liu­kų nau­ja­me­tei eg­lu­tei. Kai bu­dė­ji­mas pra­si­de­da per anks­ti, ga­li at­si­tik­ti kaip toms evan­ge­li­nėms mer­gai­tėms, ku­rios už­mi­go ­lauk­da­mos šven­tės ir ją pra­žiop­so­jo. Ta­čiau jei pa­vė­luo­ji, lie­ka tik šven­tės su­ro­ga­tas, for­ma be tu­ri­nio: pe­tar­dos ir bliz­gu­čiai, siau­tu­lys ir svai­gu­lys, sal­dai­niai ir šam­pa­nas, lyg šven­to­riuj be šven­tyk­los.

Bet siū­lau grįž­ti į par­duo­tu­vę, ku­ri prieš Ka­lė­das tam­pa gy­vu prie­kaiš­tu dva­si­nin­kų lū­po­se: ne do­va­nos svar­bu, ne pil­ni mai­šai mais­to pro­duk­tų ir gė­ri­mų, ver­čiau rū­pin­ki­tės dva­si­ne duo­na. Aš ir­gi lin­ku­si pri­tar­ti mū­sų ga­ny­to­jams. Vie­na iš to­kio ant­ri­ni­mo prie­žas­čių – esu pras­ta ku­li­na­rė. Ne­mo­ku ruoš­ti nei sil­kės su džio­vin­tais gry­bais ar­ba su troš­kin­to­mis dar­žo­vė­mis, nei ma­ri­nuo­tos žu­vies ir kep­to kar­pio (gir­dė­jau, kad par­duo­tu­vėse parduodamas kar­pis – ne žu­vis). Kar­tą pa­mė­gi­nau min­ky­ti teš­lą kū­čiu­kams, bet ši nie­kaip ne­at­li­po nuo ran­kų, o span­guo­lių ki­sie­lius išėjo su keis­tais gu­mu­liu­kais – buvo ne­įma­no­ma ger­ti. Tai­gi vi­sa sie­la nuo to lai­ko ta­po at­vi­ra dva­si­niam pa­si­ruo­ši­mui ir bu­dė­ji­mui, kaip at­vi­ros per Kū­čias ir Ka­lė­das ma­mos na­mų du­rys. Jas ati­da­riu­si, ran­di pa­deng­tą sta­lą su vi­som tom sil­kėm ir ki­sie­liu­mi be gu­mu­liu­kų (kaip jai tai pa­vyks­ta?), barš­čius ir py­ra­gė­lius su gry­bais – vi­sa tai, ką no­riai pa­au­ko­jau dėl dva­si­nių da­ly­kų. Tie­są sa­kant, ne­bu­vo jau taip la­bai sun­ku...

Ži­no­ma, mū­sų dva­si­niai mo­ky­to­jai ge­ra­no­riš­kai no­ri per­spė­ti apie šven­ti­nės karš­ti­nės pa­da­ri­nius, kai nu­si­laks­tę po do­va­nų pa­ieš­kų ir šven­ti­nių val­gių ruo­šos, iš­se­kę pa­ga­liau sė­da­me prie sta­lo ar, su­kau­pę pas­ku­ti­nius jė­gų li­ku­čius, šliau­žia­me į baž­ny­čią, kur „Ty­li nak­tis“ su­skam­ba tar­si lop­ši­nė. Bet kaip lauk­ti ne­sku­bant? Kur to­ji dva­si­nio su­si­kau­pi­mo vie­ta ir jam skir­tas lai­kas? Kar­tais, o gal ir la­bai daž­nai – to­je pa­čio­je par­duo­tu­vė­je. Daž­niau­siai sto­vė­ji­mas ei­lė­je, gir­dint mo­no­to­niš­ką ka­sos apa­ra­tų čiauš­kė­ji­mą, mo­te­riai ir bū­na to­ji re­ko­lek­ci­jų vie­ta – lai­kas, kai nie­kur ne­nu­sku­bė­si, tik ga­li pa­si­rink­ti – ner­vin­tis ar mels­tis, o bu­dė­ji­mas, apie ku­rį ra­šė evan­ge­lis­tas, pa­pras­tai vyks­ta nak­tį, tik ne ži­bin­tų, bet vi­ryk­lės lieps­ne­lių švie­so­je. Hm, ga­lė­tų bū­ti ir ki­taip, jei ka­da nors uo­li ka­ta­li­kė tap­tų prem­je­re ir pa­siū­ly­tų ka­lė­di­nes atos­to­gas pra­dė­ti po­rą die­nų prieš šven­tę. Juo­kau­ju, bet tik be­veik.

Dva­si­niai pa­tie­ka­lai

Aiš­ku, par­duo­tu­vė­se pe­no dva­siai, ko ge­ro, ne­ra­si, ta­čiau jo ga­li­ma pa­si­ga­min­ti. Tai­gi – pa­si­da­ryk pats.

Vie­nas iš svar­biau­sių dva­si­nių pa­tie­ka­lų ne­abe­jo­ti­nai yra kū­čiu­kai, tiks­liau, jų ke­pi­mo pro­ce­sas. Taip at­si­tin­ka ta­da, kai į ši­to­kią ga­my­bą įtrau­kia­ma vi­sa šei­ma. Ma­ma min­ko teš­lą, vie­nas vai­kas įbe­ria aguo­nų, ki­tas pjaus­to, tre­čias lip­do ru­tu­liu­kus, o į pa­bai­gą – žvė­riu­kus, gė­ly­tes, kir­mė­ly­tes ir t. t., žiū­rint, kiek lie­ka teš­los. To­liau vėl lau­ki­mas. Šiukš­tu ne­va­lia ra­gau­ti ke­pi­nių iki pat šven­tės pra­džios. Bet kas pa­jėg­tų iš­kęs­ti? Tik jau ne tė­tis, ku­ris ga­li pa­siek­ti ant vir­šu­ti­nės len­ty­nos pa­slėp­tą in­dą su kū­čiu­kais. Dau­ge­liui šei­mų Ka­lė­dos pra­si­de­da kū­čiu­kais ir ­­bai­giasi do­va­no­mis. Net ir ne­per­žen­gus baž­ny­čios slenks­čio jos – vis tiek Ka­lė­dos, o ne gim­ta­die­nis ar Nau­jų­jų me­tų šven­tė. Bū­tent dėl tų kū­čiu­kų, dėl iki ga­lo neiš­si­sklei­du­sio troš­ki­mo pa­tir­ti ir iš­gy­ven­ti tą kaž­ką, kas yra šven­tė ir šven­tu­mas.

Dva­si­niai pa­tie­ka­lai yra ir nuo­šir­dūs ­svei­ki­ni­mai, te­gu ir te­le­fo­nu siunčiami to­li­miems gi­mi­nai­čiams, se­no­liams, vie­ni­šai te­tu­ly­tei ap­snig­ta­me kai­me, ku­rią baž­ny­čion per­ke­lia te­le­vi­zo­riaus jun­gik­lis, mai­še­lis kū­čiu­kų slau­gos li­go­ni­nė­je ar ke­lios eg­lės ša­ke­lės su vie­nin­te­liu žais­liu­ku – sal­dai­niu ant siū­lo. Mais­tas dva­siai yra ir šei­mos drau­gės, ku­ri nie­kuo­met ne­bu­vo baž­ny­čio­je ir ne­ži­nia ar ka­da nors bus, pa­lin­kė­ji­mai, su­ra­šy­ti kiek­vie­nam šei­mos na­riui ant per­nykš­čių nau­ja­me­čių at­vi­ru­kų ne­pri­ra­šy­tų­ pu­sių, leng­vai įdu­rian­tys ar pa­guo­džian­tys, pra­links­mi­nan­tys ar su­grau­di­nan­tys – at­si­žvel­giant į dar vie­ne­rius jo nu­gy­ven­tus me­tus. Nuo Ka­lė­dų iki Ka­lė­dų. Toji moteris ne­šven­tė Kris­taus Gi­mi­mo.