Praėjusią savaitę Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Modernūs požiūriai į patyčių ir smurto prevenciją mokyklose“ lankėsi šios srities pradininkas ir vienas svarbiausių pasaulio ekspertų, Bergeno universiteto psichologijos profesorius Danas Olweusas. Būtent šio korifėjaus patyčių prevencinė programa netrukus bus pradėta taikyti Lietuvos mokykloms. Tikimasi, kad jau po dvejų metų mokiniai mažiau šaipysis bei skaudins vienas kitą ir patyčių virusas nebeplis.
Gydyti patyčias – pats laikas
„Džiugu, kad Lietuvoje patyčių ir smurto problemai skiriama daug dėmesio. Konferencijoje pasirodė aukščiausi valdžios atstovai su prezidentu priešakyje. Šis pirmasis žingsnis labai svarbus Lietuvoje sprendžiant patyčių problemą, – Alfai. lt pabrėžė Norvegijos profesorius D. Olweusas ir kukliai pridūrė esąs pamalonintas kvietimo atvykti į Lietuvą.
Garsus psichologas, pripažindamas, kad Lietuvoje patyčių problemos mastas mokyklose iš tiesų yra didelis, patikino, kad tikrai ne per vėlu pradėti tvarkyti ir gydyti tiek mokyklą, tiek visą visuomenę. Juo labiau kad patyčios kelia grėsmę visuomenės psichikos sveikatai.
Vaikai, iš kurių tyčiojamasi mokykloje, anot Norvegijos mokslininko, penkis kartus dažniau įvykdo savižudybę nei nepatyrę patyčių skausmo.
„Pasikartojančių patyčių aukos sunkiai išgyvena, suserga depresija, jų galvose atsiranda suicidinių minčių, ima svarstyti, ar verta gyventi. Patyčių padariniai lieka ilgam. Neseniai tyrėme patyčias patyrusius jaunuolius, kurie ir po 10 metų jautė jų padarinius: nepasitikėjo savimi, kentėjo nuo depresijos, – akcentavo problemos svarbą D. Olweuas. – Neseniai Norvegijoje psichiatrai nustatė, kad 50 proc. pas juos besilankančių 35 metų žmonių mokykloje patyrė patyčias. Jei patyčios mokyklose būtų naikinamos dideliu mastu, manau, tai sumažintų visuomenės sergamumą psichinėmis ligomis apskritai.“
Pirmasis pradėjo tirti patyčių reiškinį
Garbaus amžiaus psichologijos profesorius, pradėjęs gilintis ir studijuoti patyčių reiškinį daugiau nei prieš 35 metus, ne veltui šiandien yra laikomas šios srities tyrimų pradininku ir ekspertu. Per pastaruosius 15 metų D. Olweuso darbai patyčių ir smurto mokyklose srityje lėmė ryškių teigiamų pokyčių skirtingose šalyse (Norvegijoje, Švedijoje, Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Australijoje, Japonijoje). Už savo mokslinį ir prevencinį darbą jis yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir tarptautinį pripažinimą.
Nors Švedijoje gimęs D. Olweusas vaikystėje iš bendraamžių nesišaipė ir nekentėjo nuo patyčių, 1969 m., kai patyčių problema pelnė Švedijos visuomenės dėmesį, jis ėmė gilintis į šį reiškinį.
„Žiniasklaida labai susidomėjo patyčių fenomenu, kai vienas mokyklos gydytojas laisvu stiliumi aprašė šį reiškinį. Žmonės pastebėjo, kad tai iš tiesų yra problema. Vyko daug diskusijų, kokios yra patyčių priežastys, ką mes galime padaryti – ir nebuvo jokių mokslinių duomenų ir tyrimų, kuriais būtume galėję pasiremti“, – savo domėjimosi patyčiomis pradžią prisiminė profesorius, kuris 1973 m. išleido pirmąjį šios problemos mokslinį tyrimą.
Vėliau mokslininkas gavo pasiūlymą dirbti patyčių prevencijos darbą Norvegijos Bergeno universitete
„Norvegijoje 1982 m. nusižudė trys jaunuoliai – jie visi buvo kentėję dėl patyčių. Tai atkreipė daug žiniasklaidos dėmesio. Vyriausybė nusprendė inicijuoti patyčių prevencinę programą (1983 m. ) ir aš buvau vienas komandos narių, – pasakojo D. Olweusas. – Gavome finansavimą atlikti patyčių prevencijos tyrimą 42 Bergeno mokyklose, stebėjome mokinius 2,5 metų ir po prevencinio darbo gavome įkvepiančių rezultatų – patyčių mokyklose sumažėjo dvigubai. Taip buvo sukurta ir patvirtinta vadinama „Olweus patyčių prevencinė programa.“
Patyčių gydymas – visos mokyklos bendruomenės
Kokia yra šios programos, JAV pripažintos viena efektyviausių, paslaptis?
Svarbiausia, anot D. Olweuso, kad patyčių prevencijos programą savo noru be prievartos turi vykdyti visa mokyklos bendruomenė, nes „jei kažkas ateis iš viršaus – tai gali būti mažai paveiku ir efektyvu“.
„Mes pradėjome nuo mokyklos darbuotojų grupių sudarymo, kurių nariai reguliariai susitinka kartą per savaitę ir vykdo programoje numatytas užduotis. Mokytojai su kolegomis ir programos ekspertu gali aptarinėti ir dalytis įspūdžiais iš klasės susitikimų, tartis, 
diskutuoti saugioje aplinkoje, – programos esmę aiškino psichologijos profesorius. – Taip pat kiekvienoje klasėje svarbu nustatyti elgesio taisykles ir kas savaitę rengti klasės susirinkimus, per kuriuos būtų aptariami su patyčiomis susiję įvykiai, kylantys klausimai.“
Patyčių prevencijos ekspertas teigė per diskusiją su Lietuvos koordinacine grupe sužinojęs, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, mokytojams mokama tik už mokymo laiką. Todėl pabrėžė, kad už prevencinį darbą turėtų būti atlyginama atskirai: „Svarbu, kad mokytojai būtų motyvuoti taip elgtis, reikia juos paskatinti ir išmokyti.“
„Lietuvos pedagogus aprūpinsime mokomąja medžiaga, duosime DVD įrašų, kuriuose rodoma, kaip reikia vesti klasės susirinkimus ir pan. Mano grupės atstovai pirmiausia išmokys 30 Lietuvos instruktorių (dvi grupes Vilniuje ir Kaune). Tada vienas instruktorius dirbs su maždaug penkių mokyklų lyderiais. O šie patirtimi ir žiniomis pasidalys su savo mokyklos personalu“, – hierarchinę mokymo sistemą aiškino D. Olweusas.
Į patyčias būtina reaguoti
Patyčių prevencijai mokyklose užtikrinti, anot profesoriaus, būtinas tėvų dalyvavimas. Žemesnėse klasėse įprasta, kad tėvai lankosi mokykloje dažniau, bet vėliau lankomasi rečiau.
„Mes stengiamės išmokyti mokytojus užmegzti ryšį su tėvais ir tai padaryti kuo anksčiau – prieš atsirandant atstumui. Kai kurie tėvai bijo 
eiti į mokyklą – galbūt dėl savo patirties vaikystėje jaučiasi atstumti nuo mokyklos reikalų, – pastebi D. Olweusas. – Jei iš vaiko tyčiojamasi, labai svarbu, kad tėvai nenuleistų rankų ir nesakytų, kad tai vaiko gyvenimo dalis. Reikia stengtis juos paskatinti ir padrąsinti palaikyti gerus santykius su mokytoju.“
Anot psichologo, pastebėjus patyčias ar sužinojus apie jas negalima nereaguoti.
„Viena svarbių taisyklių – jei žinai, kad iš kažko šaipomasi, turi apie tai pasakyti ir mokykloje, ir namuose. Dažnai patyčių aukos niekam niekada nesako apie tai, kas vyksta. Todėl labai svarbus aplinkinių vaidmuo, – pabrėžia psichologas. – Būtina rimtai pasikalbėti su auka, aukos tėvais, su vaiku, kuris tyčiojosi, bei jo tėvais. Turime aiškią procedūrą, kaip tai turi būti daroma.“
Tikriausiai ne vienam knieti sužinoti, kada galime tikėtis pozityvių permainų Lietuvoje.
„Reikės palaukti dvejus metus, kol gausime pradinius rezultatus. Vis dėlto teigiamų pokyčių galima tikėtis po metų, bet ne vyresnėse klasėse, nes vyresnius mokinius daug sunkiau pakeisti, – perspektyvas vertina D. Olweusas. – Vis dėlto tikiu, kad pavyks prašviesinti gyvenimą daugybei vaikų.“
Rašyti komentarą