Kai dvi meilei pasirengusios širdys atranda viena kitą, tarp jų blykstelėjusi elektros iškrova sukelia jausmą, kuriam nesvarbu nei laikas, nei vieta. Net mirtis šiam jausmui atrodo tarytum košmariškas sapnas, kuris niekada neišsipildo. Visos meilės alchemijos paslaptys viename plius nemokama meilės formulė – visa tai J. W. Goethe‘s romane „Sielų giminystė“.
Tikrai smagu, kad šis didžiojo vokiečių literatūros meistro Johanno Wolfgango Goethe‘s kūrinys pagaliau pasirodė lietuviškai. Galime neabejoti, kad „Sielų giminystė“ netruks papuošti ne vieno literatūros gurmano namų biblioteką. Klasikinis ir kartu netradicinis romanas, netrukus švęsiantis 200 metų jubiliejų. Didingų išgyvenimų, aistrų, trumpų ir ilgų susižavėjimų bei psichologinės įtampos kupina knyga. Puiki dovana, verta pačių geriausių lentynų.
Iš pirmo žvilgsnio „Sielų giminystės“ fabula yra paprasta kaip elementorius. Vidutinio amžiaus pora – Eduardas ir Šarlotė – diskutuoja apie tai, ar derėtų priimti ilgesniam laikui paviešėti seną šeimos draugą, kadangi kaip tik į rūmus ketina atvykti ir jaunutė jų globotinė Otilija. Vystantis dramai, išaiškėja, kad baimintasi buvo be pagrindo, nes sielos pačios suranda savo giminystės ryšius. Nesinori užbėgti už akių, belieka paminėti, kad savo kūryboje J. W. Goethe laikosi aristoteliškosios tragedijos principo. Tad jei kam norėsis ašarų, jų bus. Su kaupu.
Johann Wolfgang Goethe „Sielų giminystė“, „Versus aureus“, 2007.
„Meilės prigimtis tokia: ji viena manosi turinti teisę, o visos kitos teisės jai tarytum neegzistuoja“, – rašo J. W. Goethe (p. 104) Ir vargšai tie, kurie neįžvelgia šiuose žodžiuose prasmės! Menininkas nesideda nei išminčiaus, nei teisuolio kaukės – jis tiesiog mėgina atskleisti meilės ir kančios prigimtį. „Sielų giminystėje“ J. W. Goethe, pats itin žavėjęsis rozenkreicerių ir alchemikų ritualais, yra turbūt pirmasis žmogus pasaulyje meilę įvilkęs į chemijos rūbą.
Teorija, kuria rėmėsi menininkas savo „Sielų giminystėje“, sako: „Du junginiai (a, b ir c, d), susidariusius tam tikromis sąlygoms, gali iširti, o atskirti šių junginių elementai pagal reakcingumą gali pasirinkti sau tinkamas „giminingas“ medžiagas“. Manoma, kad „Sielų giminystei“ parašyti buvo pasinaudota štai tokia formule: CaCO3 + H2SO4 → CASO4 + (CO2 + H2O) Bent jau raštelis su šia formule buvo aptiktas tarp gausių rašytojo užrašų. Formulė iliustruoja paprastą tiesą: pradiniai elementai pereina kaskart vis aukštesnes ir tobulesnes formas, o, sąveikaujant priešybėms, atsiranda nauja kokybė ir harmonija.
Tokiu principu skyla Eduardo ir Šarlotės branduolys, tačiau laisvos sielos valentingumas yra beribis – atradusi supratimą, ji ima megzti naują giminystę. Ko gero, niekas, išskyrus J. W. Goethe, nemoka taip jautriai ir subtiliai kurstyti aistros. Tobulas žodžio pajautimas, patraukli kūrinio atmosfera, patrakusios detalės, sumanūs dialogai tarsi apžavai paklaidina protą jaudinančioje misterijoje. It viduramžių alchemikas prieš pat mūsų akis rašytojas atlieka kerintį meilės eksperimentą. O to eksperimento metu tartum šokyje jungiasi žmogaus siela ir protas, aistra ir moralė, dvasia ir kūnas.
Tai, apie ką 1809 metais išleistame kūrinyje rašo J. W. Goethe, tiktai dar kartą patvirtina jo kaip universalaus genijaus, mistiko, o galbūt net ir mago titulą. Visi pagrindiniai romano herojai turi pereiti ilgą ir sunkų alcheminį procesą – kaitinimą, virimą, deginimą, garinimą, kol galų gale vienaip ar kitaip nuskaidrėja ir virsta auksu.
„Sielų giminystė“ tikrai sužavės tuos, kurie mėgsta klasiką, domisi žmogaus būties paslaptimis ir retkarčiais pamąsto apie tikrąsias vertybes. Rekomenduočiau ir tiems, kurie tiesiog norėtų praleisti keletą vakarų malonioje didžiojo humanisto draugijoje. Ji didiną tikėjimą žmogaus galia ir skatina įkvėpimą. Ne veltui, skaitydamas J. W. Goethe, dažnai jautiesi kaip mergaitė, deganti noru perrašyti genijaus mintis savo dienoraštyje.
Rašyti komentarą